Posts Tagged “prezentacijos”

Straipsniuose, knygose ir internete galite rasti gausybę patarimų apie tai, kaip prezentacijas kurti efektyviau. Čia pateiksime koncentruotą apžvalgą - tas 5 rekomendacijas, kurios visose šaltiniuose duodamos dažniausiai.

  1. Pirmiausia - ne pirmoji skaidrė, bet prezentacijos turinio planas. Dauguma žmonių kartoja tą pačią klaidą: kai reikia pasiruošti PowerPoint pristatymui (prezentacijai, pateikčiai), jie kompiuteryje įsijungia „PowerPoint” programą ir iškart rašo pirmos skaidrės tekstą. Čia ir nutinka tas keistas dalykas, kad skaidrės, užuot tarnavę kaip nebloga pagalbinė priemonė, tarsi vampyrai užgrobia visą autoriaus dėmesį. Tuo tarpu profesionalai daro kitaip - prieš pradėdami pasirengimą prezentacijai, atsako sau į tris klausimus. Koks pristatymo (PowerPoint prezentacijos, pateikties) tikslas? Ką publika turėtų daryti po prezentacijos? Kokia pagrindinė mintis padėtų vesti prie prezentacijos tikslo?
  2. Skaidrių fonas - kuo paprastesnis. Prisimenu vieną specialistų konferenciją Druskininkuose. Projektorius nukreiptas į ekraną, salėje palyginti šviesu. Už pranešėjos nugaros - skaidrė su margu marmuriniu fonu ir garstyčių spalvos tekstais. Sėdintieji paskutinėse eilėse neturėjo jokių šansų ką nors įžiūrėti. Jei būtų pareikalavę grąžinti pinigus - negalėtum prieštarauti… O ką tokiais atvejais daro seni vilkai? Nesinaudoja nei vienu skaidrės fono šablonu iš „PowerPoint” siūlomų galimybių! Jų skaidrių fonas būna tik baltas arba juodas - geriausiam matomumui bet kokiomis sąlygomis. Svarbu ne dekoracijos, bet komunikacija.  O kaip su skaidrių šablonais, sukurtais pagal įmonės firminį stilių? Jei jums leidžiama, išmeskite iš skaidrių visas dėmesį blaškančias detales (rėmeliai, juostelės, kiekvienoje skaidrėje kartojamas reklaminis šūkis ir kitkas). Atpažįstamumui palikite tik pagrindines firmines spalvas. Kuo mažiau dirgiklių skaidrėje - tuo geriau publika įsisavins esminę informaciją.
  3. Vienoje skaidrėje - tik viena mintis. Apie optimalų prezentacijos teksto kiekį yra prirašyta įvairiausių patarimų: pvz., kad skaidrėje turi būti ne daugiau kaip 6 eilutės teksto, o kiekvienoje eilutėje ne daugiau kaip po 6 žodžius. Arba 4 eilutės po 4 žodžius. Tai - tik pusėtini patarimai. Elitinių prezentacijų autoriai vienoje skaidrėje rodo ne daugiau 2 eilučių, kurių šriftas - maksimalaus dydžio. Patys stipriausi vienoje skaidrėje parašo vos 2-3 žodžius, nors taip radikaliai viską sutrumpinti - labai sunku.
  4. Skaidrės reikalingos ne visada. Nebūtina kiekvieno dalyko paaiškinimui griebtis „PowerPoint” ar „Keynote” skaidrių. Nėra tokio universalaus žmogaus, kuris galėtų atstoti bendravimą su visais kitais žmonėmis. Ir nėra toko vieno vienintelio universalaus įrankio, kuris galėtų atstoti visas galimybes prezentacijoms. Žiūrovas jausis vienaip, kai jam ekrane rodysime nuotrauką su iškelta ranka. Ir visai kitaip, kai pats kels ranką, reaguodamas į prezentacijos autoriaus žodžius, pvz. „Pakelkite ranką tie, kas naudojatės „Apple” kompiuteriais”.
  5. Gera iliustracija - efektyviau negu punktais išdėliotas tekstas. Evoliucijoje taip jau susiklostė, kad žmogaus smegenys jautriau reaguoja ne į tekstą, bet į vaizdą. Sietlo universiteto (JAV) Smegenų tyrimų centro direktorius Johnas J. Medina atrado tokį dėsningumą: jei informaciją vien tik pasakysite, po 3 dienų publika prisimins vidutiniškai 10 proc. turinio, jei būsite parodę dar ir paveiksliuką - atminty išliks iki 65 proc. informacijos.  Kai konsultuoju įmones, besirengiančias svarbioms prezentacijoms, visuomet kliento paklausiu: ar liko bent viena skaidrė, kurios tekstą taip pat būtų įmanoma pakeisti nuotrauka arba piešiniu?

Arturas Laskauskas

Prezentacijų konsultantas, sertifikuotas Šveicarijoje

(Kontaktai)

(Šis straipsnis 2010 m. kovo mėn. buvo skelbtas interneto svetainės www.manokarjera.lt skyrelyje „Patarimai darbdaviams”)

Andreas Stix / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Daugumos vadovų dienotvarkė perkrauta, jie turi mažai laiko, yra nekantrūs ir neatidūs klausytojai… Šito nepakeisite. Tačiau rengdami prezentaciją būtent vadovams, galite į tai atsižvelgti.

Pasvarstykite, ar galėtumėte savo prezentaciją (Power Point pristatymą, pateiktį) sustiprinti štai tokiais privalumais:

  • Prezentacijos tikslas turi būti aiškus (vadovai susierzins, jei po prezentacijos liks neaišku: „O ką man tuo norėjo pasakyti?”).
  • Jei naudojate projektorių, neskubėkite ant stalo išdėlioti atspausdintos dalomosios medžiagos - rizikuotumėte, nes tekstą greitai permes akimis ir nervinsis: kurių galų mums balsu skaito tai, ką patys jau perskaitėme.
  • Prezentacijos temą susiekite su įmonės marketingo komunikacijos kryptimi (pvz. mes esame inovacijų lyderiai), naujausia rinkos situacija (pvz., paaštrėjo konkurencija ir krito kainos), aktualia problema (tarkim, dėl šalčių sumažėjo kino žiūrovų) ar kitu dalyku, kuris aktualus vadovui.
  • Informaciją padalinkite į logiškus struktūrinius blokus.
  • Geriausia, jei informacinių blokų eilės tvarka - manevringa ir ją galima keisti, atsižvelgiant į situaciją (tarkim, jei dėl laiko stokos tektų sutrumpinti prezentaciją arba peršokant pradėti nuo kito punkto).
  • Prezentacijoje visada tiks paprastas pasakojimas arba ryškus pavyzdys, kurį lengva įsiminti ir perpasakoti kitiems (labai galimas daiktas, kad jūsų prezentacijos esmę vadovas vėliau perpasakos pavaldiniams arba partneriams).
  • Kontroliuokite savo žodyną: vadovai, kaip ir visi žmonės, labiau nori, kad būtų kalbama apie jų reikalus, o ne jūsų (pvz., prezentacijos įžangai geriau tiks sakinys „Šio susitikimo tikslas - įvertinti naują galimybę JŪSŲ įmonei…”, bet ne „Šiandien AŠ labai norėčiau papasakoti…”).

Apibendrinant: vadovams skirtą prezentaciją planuokite pagal formulę „Trumpai, aiškiai, manevringai“. Negailestingai sutrumpinkite prezentaciją iki 5 min. - visą kitą paaiškinsite klausimų-atsakymų dalyje.

Apie trumpos prezentacijos pranašumą skaitykite: Prezentacijos pranašumas - trukmė

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas Kontaktai

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

© Konstantin Gastmann / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ar sugebėsime prezentacijos (pateikties, pristatymo) metu prikaustyti publikos dėmesį? Čia daug priklauso nuo to, ar pavyks įtraukti klausytojus - kad jie būtų ne pasyvūs monologo stebėtojai (vienos krypties komunikacija), bet aktyvūs dalyviai (dviejų krypčių komunikacija). Štai keletas paprasčiausių galimybių publikos išjudinimui: 

 

  • Užduokime klausimų arba surenkime labai trumpą dalyvių apklausą (”Pakelkite ranką, kas dar nesate užsiregistravę interneto socialiniuose tinkluose, pvz., Facebook?”). Svarbu: klausimai turi būti kompaktiški - ne daugiau 2 sakinių.

 

  • Stebinkime staigmenomis ir nekartokime tų pačių arba panašių retorinių klausimų. Išimtis: jei specialiai esame sumanę prezentacijos pradžioje ir pabaigoje pateikti tą patį klausimą (pvz., per mokymus viešųjų ryšių specialistams kartais paklausiu: “Kas nebijote duoti interviu žurnalistams?” ir jei pasitaiko 1-2 nebijantys, prie to paties klausimo grįžtame ir pabaigoje - pasitikrinimui, kiek pasikeitė požiūriai).

 

  • Pasiteiraukime: gal bus klausimų iš publikos. Tik atsargiai - neretai pasitaiko “gudručių”, keistuolių arba plepių - jie gali nuklysti į pievas ir išbalansuoti visą jūsų prezentacijos dramaturgiją (reiks stabdyti diskusijas ir grįžti prie pagrindinės temos). Svarbu:net ir tokiais atvejais išlikti mandagiems ir neprarasti pusiausvyros.

 

  • Jei  patalpoje, kur rengiame prezentaciją, nėra mikrofono publikos klausimams, garsiai pakartokime mums užduodamus klausimus. Kitu atveju klausytojai susierzins, jei vienas klausinėja, kitas atsakinėja, o visi likusieji neišgirsta diskusijos turinio.

 

  • Pagalvokime iš anksto: kada ir kaip pasieksime, kad publika pajudėtų. Pvz., pakvieskime visus atsistoti ir prieiti prie gretimo stalo, kur parengtas koks nors demonstracinis daiktas ir ką nors toje vietoje paaiškinę ar parodę, leiskime prezentacijos klausytojams vėl grįžti į savo vietas.

 

  • Pasitelkime padėjėją iš publikos: kad minutėlei palaikytų mūsų paduotą demonstracinį daiktą, ką nors patikrintų ar kt. (tik užduotis turi būti akivaizdžiai lengva ir nesukelti žmonėms įtarimų, kad vieną iš jų pastatysime į keblią padėtį).

 

  • Niekada nepradėkime prezentacijos (pristatymo), kol publika šurmuliuoja. Verčiau padaryti reikšminę pauzę, kol dauguma pastebės, kad jau ketiname kalbėti. Veikia ir kiti du patikrinti būdai: iškeliame rankoje su tema susijusį daiktą ir palūkėjame, kol publika susidomės. Arba demonstracinėje lentoje tylomis pradedame piešti ką nors ne iškart iššifruojamo - žmonės iš smalsumo nutyla.

 

Beje, ne visada verta skatinti, kad pateikties (prezentacijos, pristatymo) metu publika fiziškai pajudėtų - daug kas priklauso nuo klausytojų skaičiaus. Kai prezentaciją rengiame trims ar penkiems žmonėms, įtraukime juos į “dienotvarkės formavimą” (pasiteiraukime nuomonės ir būkim pasiruošę pagal dalyvių pageidavimus sukeisti prezentacijos komponentų eiliškumą, pvz., “Siūlau pradėtii nuo mūsų atlikto tyrimo metodikos pristatymo, po to būtų tyrimo išvada ir pabaigoje - mūsų rekomendacija. Ar priimtina tokia eilės tvarka, ar norėtumėte taupydami laiką iškart pradėti nuo tyrimo išvadų?”). Kai klausytojų turime kelias dešimtis ar daugiau - geriau ne klausti nuomonės, bet paraginti pakelti rankas (atsakant į klausimą ar pan.). Žodžiu, “judinkime” didesnes auditorijas.

 

Apie sėkmingus ir nesėkmingus publikos įtraukimo pavyzdžius pateikčių (pristatytmų) metu - skaitykite, paspaudę čia:

Garantuotos kokybės prezentacija: receptai (1).

 

 

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas  Kontaktai  

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

        © Stephanie Hofschlaeger / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žmonės dažnai manęs klausia: ką nesudėtingo ir greito pritaikyti, kad nebūtų gėda stovint prieš rimtus prezentacijos klausytojus - verslo partnerius, klientus, potencialius pirkėjus, akcininkus?

Štai keletas patarimų kuriant garantuotos kokybės prezentaciją (arba kaip dabar sakoma - pateiktį). Kai jau turime prezentacijos planą, apgalvokime šiuos svarbius dalykus:

  1. Galimi sėkmingi ir nesėkmingi scenarijai
  2. Prezentacijos aiškumas
  3. Klausytojų savijauta

Scenarijus - šachmatininko akimis

Prieš keletą metų viena šiuo metu labai žinoma draudimo bendrovė keitė pavadinimą ir tą proga savo kviestiniams svečiams organizavo didingą pristatymo renginį. Pasitelkė geriausią renginių režisierių. Sumanymas buvo įdomus: visi kieme susodinami prie staliukų. Pastato fasadas išvakarėse nuo stogo iki pat pamatų bus uždengtas milžinišku audeklu, kuris kulminaciniu momentu nukris tarsi paminklo atidengimo ceremonijoje. Visi pamatys naują gražią iškabą ir t. t.

Tačiau. Renginio dieną nutiko siaubingas dalykas: likus keletui valandų iki susirenkant svečiams, dangus apsiniaukė audros debesimis, kilo didžiulis vėjas ir… nuplėšė nuo pastato visą audeklą. Viską atstatyti? Nebebuvo laiko. Apie 200 000 litų kainavęs reprezentacinis renginys - šuniui ant uodegos…

Ką rengdamasis šiai atsakingai prezentacijai nuveiktų tikras šachmatininkas? Paskaičiuotų kelis ėjimus į priekį ir numatytų palankius ir nepalankius scenarijus! Vienas galimų sprendimų - dėl viso pikto apdrausti renginį nuo nelaimingų atsitikimų (juk tai draudimo bendrovė). Net jei spektaklį būtų sužlugdžiusi kokia negerovė, įmonės vadovas savo svečiams galėtų pranešti: „Ponios ir ponai, vėjas sugadino planuotą reginį. Bet bala nematė - mes juk draudimo bendrovė. Viskas buvo apdrausta, jokių nuostolių nepatyrėme, pakelkime šampano taures!”

Ar klausytojams aišku?

Vienas bičiulis pasakojo apie praeities versliuką. Užsienyje pirkdavo specialius metalinius antgalius vandens čiaupams ir Lietuvoje pardavinėdavo po 35 litus (uždarbis - keleriopas). Potencialiam pirkėjui surengdavo trumpą prezentaciją: vonioje paprašydavo atsukti čiaupą ir su chronometru rankoje pademonstruodavo, kad pilnas kibiras pribėga per 15 sekundžių. Tada ant standartinio čiaupo galo prisukdavo savo siūlomą metalinį antgalį - dabar kibiras prisipildydavo per 30 sekundžių.

Nežinau, ar jūs iškart supratote prezentacijos rodomą naudą klientui. Prisipažinsiu: aš, kaip ir kiti kolegos - ne iš karto. Tai reiškia, kad man turėjo aiškinti iš naujo. O tas kainuoja brangų laiką, per kurį būtų galima čiaupo antgalius parduoti jau kitiems pirkėjams.

O kad būtų aiškiau klientams, tereikėjo vienos smulkmenos: išgryninti pagrindinę mintį ir visą prezentaciją pakreipti šiek tiek kitaip. Parodyti, kad per 15 sekundžių iki galo atsuktas tradicinis čiaupas pripildo PILNĄ kibirą vandens. O su antgaliu per tą patį laiką - tik PUSĘ kibiro. Būtų akivaizdu, kad sutaupoma iki 50 proc. vandens (antgalis vandenį „atskiedžia” oru - srovės stiprumas toks pat, vandens išbėga mažiau). Tarkim, viešbučiui - akivaizdžiai reikalingas pirkinys. Bet efektingoje prezentacijoje nauda klausytojui turi paaiškėti iš pirmo karto.

Kaip jie jausis, ką galvos?

Viena inovatyvi įmonė pasikvietė mane pagalbon: kad sukurčiau atsakingą prezentaciją jų svarbiam klientui. Nesileisdamas į smulkmenas pasakysiu, kad ta įmonė gamina labai specifinius polimerinius gaminius statyboms. Galima sakyti, dirbtinius grindinio akmenis, kurie atrodo visiškai taip pat kaip tikri „laukiniai” akmenys. Bet tamsoje šviečia. Žodžiu, įmonės išskirtinumas ir stiprioji pusė - kad jos pagamintų „šviečiančių akmenų” pagal išvaizdą beveik neįmanoma atskirti nuo tikrų akmenų.

Mano pasiūlytas prezentacijos scenarijus buvo toks: pirmiausia nenaudokime jokių „PowerPointo” skaidrių, nors šitaip mūsų vietoje pasielgtų 9 iš 10 žmonių. Verčiau išdėliokime ant grindų kokių 10 tikrų tašyto natūralaus akmens trinkelių. Tarp jų įmaišykim porą dirbtinių akmenų, tik jų pradžioje neįjunkime, kad kol kas nešviestų. Pasikviečiam klientą ir jam pasiūlom mažą žaidimą: paprašom atspėti, kurie iš sudėliotų akmenų yra dirbtiniai. Kitaip tariant, kurie du „akmenys” netrukus švies. Pabrėžiam, kad tai yra labai sunki užduotis - net patys įmonės darbuotojai iki šiol nesugebėjo iš pirmo karto atspėti.

Sumanymas geras tuo, kad paprastas ir su intriga. Jokios manipuliacijos, apgaulės ir nepagarbos klientui. Galimi du scenarijai (abu palankūs įmonei gamintojai):

  • klientas neatspės, kurie akmenys dirbtiniai (vadinasi, jie gerai pagaminti - nesiskiria nuo tikrų);
  • klientas atspės (bet tuomet jis jausis išmintingas ir įžvalgus, nes kitiems jo vietoje iki šiol nepavyko išlukštenti tos pačios užduoties).

Tikriausiai smalsu: kaip viskas vyko tikrovėje? Išgirdęs pasiūlymą sudalyvauti žaidime, klientas pradžioje klausiamai kilstelėjo antakį. Bet akimirką pasvarstęs sutiko. Ilgokai stebėjo akmenis, mąstė, kol galų gale bakstelėjo pirštu. Atspėjo teisingai. Ir nusišypsojo. Nes tai buvo nors ir mikroskopinė, bet visgi jo asmeninė pergalė. Kiekvienam smagu, kai sėkmingai išsprendi galvosūkį…

Apibendrinant

Tikriausiai matėte daug nesėkmingų prezentacijų. Daugelyje jų aptiktume pasikartojančių būdingų klaidų:

  • neapgalvotas scenarijus;
  • neaiški pagrindinė prezentacijos mintis;
  • neaiški nauda klausytojui („O kas man iš to?”);
  • klausytojui nuobodu, nes jį verčia klausytis monologo, neįtraukia jo, nesukuria intrigos.

Šiuos trūkumus apvertę „aukštyn kojomis” ir pavertę priešingybėmis - gausime vieną iš paprasčiausių kokybiškos prezentacijos receptų. Taigi, turi būti:

  • apgalvoti scenarijai;
  • aiški mintis;
  • akivaizdi nauda klausytojui;
  • nenuobodu.

 

Taip pat sužinokite, kaip padidinti prezentacijos (pateikties) efektyvumą, įtraukiant publiką: Garantuotos prezentacijos: publika nesnaus

© Arturas Laskauskas. Kontaktai

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Subea / PIXELIO’ nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »


Amerikiečiams mirties baimė yra tik antroje vietoje. Labiau jie bijo… viešai pasakyti kalbą (tai apklausos duomenys)! Bet net ir tiems, kurie kalbėti nebijo, lieka nemalonus dalykas: nepatogūs klausytojų klausimai prezentacijos  (pateikties) metu. Kaip tokiose situacijose sukasi iškalbingiausi profesionalai?

Prieš laužtuvą – kitu laužtuvu

Kadaise kaip bendraautorius dirbau populiarioje TV laidoje. Kartą gerokai „užvažiavom“ visiems žinomam politikos patriarchui. Jau kitą rytą laidos autorius užgriuvo skambučiai „iš aukščiau“, grasinimai teismais… Toje televizijos stotyje dirbusi atšiauraus būdo teisininkė (būtent jai teks srėbti visą košę). abiems laidos vedėjams (pavadinkim juos, tarkim, Eigirdu ir Kąstyčiu) vietoj pasisveikinimo drėbtelėjo be reveransų: „Tai ką, p…ukai! Prisidirbot?!” Kąstytis, teisininkės iki tol nepažinojęs, sustingo. O Eigirdas perėmė iniciatyvą vieninteliu sakiniu: „Žiūrėk, Auksuole (vardas pakeistas) – tau iš smakro va koks ilgas plaukas styro!” Teisininkė klausimų nebeturėjo…

Sutinku: visiškai nedžentelmeniškas būdas nepalankioje pokalbio situacijoje reaguoti į grubų klausimą. Bet atkreipkite dėmesį: kokios taktikos ėmėsi žurnalistas? Taip, teisingai, jis nepuolė teisintis. Vietoj atsakymo pasirinko visai netikėtą manevrą…

Seminaruose, kur pareigūnus mokau duoti interviu, manęs dažnai klausia: kaip išsisukti nuo nemalonaus klausimo. Nesmagių klausimų gaunate ir kitur: tarkim, jei sakote kalbą susirinkime. Arba  prezentacijos metu pateikiate pasiūlymą (partneriams, klientams ir t. t.). Tada ir pasitaiko situacijų, kai tenka vienaip ar kitaip atsakyti blogai nusiteikusiems gudročiams. Kaip reaguoti? Štai kelios strategijos.

Kontraklausimas

Gūdūs 1995-ieji. Didelėje Vilniaus įmonėje revizuojama darbuotojų kvalifikacija ir atlyginimai. Direktorius naudojasi proga, kad „pastatytų į vietą” nepataikaujančią darbuotoją – klausinėja ją apie užsienio kalbų mokėjimą, kitus sugebėjimus ir staiga su pergalinga šypsena meta: „Dirbti su kompiuteriu – mokame?” (Svarbi detalė – anuomet net pajėgiose kontorose iš 1 000 darbo vietų kompiuteriai būdavo gal tik kokiose trijose ar penkiose – buhalterijoje, gal raštinėje. Kitur – tik rašomosios mašinėlės). Ir dabar pats įdomumas! Šios istorijos herojė neskubėdama apžvelgia kabinetą ir klausia: „Iš tiesų – o kur gi tas mūsų kompiuteris?..”

Kitas pavyzdys – iš naujesnių laikų. Akcininkai „iš viršaus nuleidžia” naują darbuotoją, kurios tikrųjų kėslų niekas nežino. Ji pati neslepia, kad nusiteikusi ryžtingai – tuoj pradės „šluoti”. Ir štai mūsų dama vienam senbūviui tarsi revolverį įremia nepatogų klausimą – apie įmonės direktorių. Atsakant atvirai, tektų nepalankiai atsiliepti apie tiesioginį savo vadovą. Reikia kitokios išeities. Įmonės senbūvis pritaikė kombinuotą techniką ir atsakė šitaip:: „Mano tautybė leidžia į klausimą atsakyti klausimu – o ką tu pati manai apie šią situaciją?” Moteris sutrinka: „Kaip? Kokia tautybė?” – „O čia jau klausimas, nesusijęs su reikalu, ir jį norėčiau palikti neatsakytą…” Pokalbis baigtas…

Šis žmogus panaudojo nesudėtingą gudrybę: nerasdamas kitos išeities, stresinėje situacijoje į klausimą atsakė klausimu. Tą galime daryti pasinaudodami kad ir tokiomis formuluotėmis:

  • „O kaip manote jūs pats?“
  • „Kuo remiatės, būtent šitaip formuluodamas klausimą?“
  • „Kodėl jums kyla toks klausimas?“

Tai principas iš rytų kovos menų: smūgio energiją nukreipti taip, kad ji grįžtų smūgiuojančiam (tik svarbu įvertinti, kad galime dar labiau suerzinti puolėją).

„Siųsk kitam“

Norėdami laimėti laiko (kad apsvarstytume atsakymą), galime klausimą peradresuoti kitiems pokalbio dalyviams (jei tokių yra):

· „Geras klausimas. Arūnai, gal padėtumėte man atsakyti?“

· „Gal kam nors iš jūsų teko susidurti su panašia situacija? Galite pasidalinti patirtimi?“

· „Prieš pasakydamas savo nuomonę, norėčiau pasiteirauti – o kaip mano kiti?“

„Trojos arklio“ klausimas

Įsivaizduokime tokią situaciją. Vyksta interviu. Žurnalistas kreipiasi į pašnekovą: „Spaudoje buvo rašyta, kad po to, kai tapote nepageidaujamas ankstesnėje darbovietėje, perėjote dirbti į kitą bendrovę ir esate paskirtas naujuoju direktoriumi. Kokių artimiausių reformų imsitės?“

Ar pastebėjote, kaip sulipdytas klausimas? Pirmojoje dalyje lyg tarp kitko užsimenama, kad pašnekovas buvo nebepageidaujamas ankstesnėje įmonėje. Jei atsakydamas žmogus nutylės, nepalankus teiginys liks galioti kaip nepaneigtas. Ne visi sugeba įžvelgti tokių klausimų klastą – ypač duodami interviu, kai stresas ir taip didelis, o klausimui įpusėjus, pašnekovai dažniausiai jau svarsto, kaip atsakys. Žurnalistai tokius klastingus klausimus vadina ir platforminiais klausimais, ir klausimais-balkonais su pradžioje pateikiamais teiginiais. Aš tokius klastūnus vadinčiau klausimais su „Trojos arkliu“. Panašiais atvejais svarbiausia įdėmiai klausytis ir nepraleisti pro ausis nuodingų teiginių. Prieš atsakant, pirmiausia reikia paneigti nepalankią informaciją: „Pradžioje norėčiau, kad žiūrovams nesusidarytų klaidingas įspūdis apie mano praeitį. Nebuvau nepageidaujamas. Ankstesnėje darbovietėje aš padariau sėkmingą karjerą, puikiai sutariau su kolektyvu ir pelniau klientų pagarbą. O atsakydamas apie artimiausias reformas…“

Performuluokime klausimą

„Tai ką gi jūs galit, jei nieko negalit?” – šitokio sugestyvaus žurnalistinio klausimo pavyzdį iš savo praktikos man nurodė vienos valstybinės inspekcijos vadovai (sugestyvus – tai sau pačiam nepalankų atsakymą sufleruojantis klausimas).

Kai klausime slypi dar ir kaltinimas, geriausia – nukenksminti perfrazuojant: „Supratau. Tai klausimas apie tai, ką, nepaisant visų suvaržymų ir riboto biudžeto, mums pavyksta nuveikti. Kaip tik šiemet mes išaiškinome 30% daugiau pažeidimų ir tai tik vienas iš mūsų laimėjimų…”

Posūkis į patogesnę temą

Jei tiesiai į kaktą atlekia visiškai nepatinkantis klausimas, neignoruokime jo – smuktų mūsų reputacija kitų pokalbio dalyvių akyse. Verčiau sakiniu ar dviem pereiti prie temos, kuri mums patiktų labiau. Pasinaudokime kad ir tokiais jungiamaisiais „tiltais”:

· „Jūsų klausimas susijęs su vienu atveju, bet pažvelgus plačiau, …“

· „Iš tiesų problema netgi ne čia, bet…“

· „Šiuo atveju kur kas svarbiau kalbėti ne apie…, bet apie…“

Vengiant tiesaus „Taip“ ir „Ne“

Žmonės, kurie duonai užsidirba klausinėdami (pvz., žurnalistai arba tardytojai) visus klausimus skirsto į atvirus („Kaip sekėsi mus surasti?“) ir uždarus („Ar lengvai mus suradote?“). Atviraisiais klausimais pašnekovas skatinamas papasakoti plačiau, o uždaraisiais – aiškiai vienu žodžiu įvardinti savo poziciją: taip arba ne.

Tačiau kai žmogus jaučiasi spaudžiamas, su uždaru klausimu elgiasi tarsi su atviru – šitaip išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo ir papila ištisą pasakojimą. Pvz., jei savo informacinių technologijų specialisto nebe pirmą kartą klausime: „Tai gal jau susipažinai su naujausia kompiuterinės programos versija?“, jis galėtų išslysti: „Taip, panašu, kad ten daug kas pakeista. Tikriausiai turėsiu iš naujo įdiegti kelias kitas programas. Bet kuriuo atveju man dar reikės šiek tiek laiko“.

Pernelyg asmeniški klausimai

Žurnalisto klausimas tarptautiniu mastu žinomam Lietuvos sportininkui: „Už Atlanto praleidžiate ištisus mėnesius. Nejaugi nė karto nebuvote neištikimas draugei, likusiai Lietuvoje?“ (stebėjau tą interviu ir tiesiog stebėjausi, bet žurnalistai interviu daro ir šitokiais būdais). Arba dažnai jaunų šeimų girdimi žodžiai: „O kada turėsite dar vieną vaikutį? Vieno mažoka…“

Kai aplinkiniai lenda nesubtiliais klausinėjimais, pravers kuri nors iš šių strategijų.

· Pateikite konkrečios informacijos, bet neatsakykite į esmę (paklaustam „O, nusipirkai BMW? Gerai moka naujoje darbovietėje?“ galima atsakyti kad ir taip: „Kai susiradau patį pirmą darbą, lėktuvo bilietui į Londoną išleisdavau 6 mėnesių algą. Man mokėdavo tikrai mažai. Bet investavau į savo kvalifikaciją ir per 7 metus uždarbis pakilo 30 kartų…“)

· Pavyzdžiu arba trumpu pasakojimu aiškiai duokite suprasti, kad neatsakysite („Gal galėtum paskolinti savaitgaliui naują Carlos Bruni kompaktą?“ – „Mano vienas draugas mėgsta sakyti, kad knygos ir žmonos niekam neskolina. Mano sąraše dar yra ir kompaktiniai diskai. Bet mielai duosiu disko kopiją“)

· Su humoru sukite į šalį ir duokite suprasti, kad šis klausimas kitiems neturėtų rūpėti („Kiek jums metų?“ – „Kaip tik prisiminiau gerą anekdotą apie amžių. Tėvas sako sūnui: „Būdamas tavo metų, Smetona jau buvo geriausias klasės mokinys.“ Sūnus atšauna: „O būdamas tavo metų, jis buvo prezidentas…“)

· Nuginkluojantis kontraklausimas su keliomis alternatyvomis (štai kelios idėjos atsakymui į tą patį klausimą apie mūsų amžių: „Jus domina mano biologinis amžius ar tai, kiek jauna aš jaučiuosi?“ arba aštriau: „Klausiate, norėdamas pasakyti komplimentą ar užgauti?“)

Pabaigoje – šaltas dušas

Nenoriu klaidinti, kad gudriais triukais visuomet įmanoma prasmukti, neatsakius į nemalonų klausimą. Po bet kurio išsisukinėjančio manevro patyręs pašnekovas paleis kontrolinį šūvį: „Bet jūs neatsakėte į mano klausimą, todėl pakartosiu jį: jūs už ar prieš?“ Ir kuo trumpesnė formuluotė, tuo akivaizdžiau bus visiems diskusijos dalyviams: išties neatsakėte.

Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti laimę – gal pavyks atsakyti puikiai. Kaip tame anekdote, kur vyras stotyje priekaištauja žmonai: „Ar negalėjai greičiau susiruošti? Nebūtume pavėlavę į traukinį…“, į ką jo pati atsako: „O tu ar negalėjai nelėkti kaip akis išdegęs? Nereiktų dabar taip ilgai laukti kito traukinio…“

P.S. Nebeklausiu jūsų: kokią atsakymo strategiją pasirinko žmona. Dedu tašką.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© M.v.S./Scheherazade  / pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Kaip pasirengti prezentacijai (pvz., pasiūlymo pristatymui), kai spaudžia laikas? Ko griebtis pirmiausia?


Šįkart pasiūlysiu vien iš būdų. Jį lengva prisiminti. Juo naudojantis, galima pasitikrinti, ar nepamiršome svarbiausių dalykų. Tas būdas panašus į vieną renginį, kurį visi gerai žinome ir puikiai išmanome…

„Vakarienės“ metodas

Pagal šį metodą prezentacijos (arba kaip dabar sakoma, pateiktys) planuojamos panašiai kaip kviestinė vakarienė su draugais.

1. Pradžioje pagalvojame: kokie svečiai atvyks į vakarienę ir ką jie mėgsta? Planuojant prezentaciją – panašiai: pradedame nuo to, kas bus mūsų klausytojai ir kas jiems būtų įdomu.

2. Prasideda darbas virtuvėje. Ruošiant vakarienę – sukuriamas meniu, parūpinami ingredientai, stalo dekoravimo priemonės, plaunamos daržovės, ruošiama mėsa, blizginamos taurės ir atliekami kiti reikšmingi, bet vakarienės svečiui nematomi darbai. Rengiantis prezentacijai (pateikčiai) – lygiai tas pat, tik čia pasirengiamas struktūrinis prezentacijos planas (meniu), jei reikia – demonstracinė medžiaga, iliustracijos, „PowerPointo“ prezentacijos skaidrės, įranga, užrašai, pavyzdžiai, linksmos istorijos ir kt.

3. Svečiams renkantis, neapsunkiname jų iškart rimtais kepsniais. Pirmiausia – aperityvas apetitui sužadinti. Prezentacijos atveju jį atitinka trumpa įžanga, kurios tikslas – sudominti, sukelti apetitą tam, kas bus toliau. Čia jau reikia ir išmonės, ir fantazijos – šimtą kartų „ragauti“ dalykai nepadarys įspūdžio, reikia kuo originalesnių receptų.

4. Po apšilimo ateina laikas ir pagrindiniam patiekalui arba prezentacijos pagrindinės idėjos (pasiūlymo, sprendimo) išdėstymui.

5. Gero vakaro karūnavimui – desertas, kuris tuo pačiu yra ir signalas apie artėjantį finalą. Prezentacijoje jį atitinka įsimenama pabaiga. Tai gali būti apibendrinimas, kvietimas imtis veiksmų ar kt., bet aš laikausi nuomonės, kad prezentacijos pabaigoje turi būti įtvirtinama pagrindinė viso pranešimo idėja, tik ją reikia pateikti ryškiau – kad išliktų klausytojų atmintyje.

Štai ir visas panašumas į vakarienę. Jis padės prisiminti penkis prezentacijos rengimo ir realizavimo etapus. Stulbinančiam efektui vien to nepakaks. Toliau skaitykite: Garantuotos kokybės prezentacija: receptai (1) .

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos. © Uwe Schlick  / pixelio nuotrauka

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: www.prezentavimas.lt

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »