Temos “Oficiali kalba” archyvas


Paskutinė minutė - neskirta pralaimėjimui

      Įsivaizduokite krepšinio komandą, kuri pirmauja 30 taškų, bet likus 3 min. iki finalinės sirenos, patenkinta palieka aikštelę… Priešininkai subombarduoja neginamą krepšį ir pergalės kaip nebūta! Lygiai taip pat ir žmogus, baigdamas neblogą oficialią kalbą, gali viską sužlugdyti nevykusiu paskutiniu sakiniu…

 

3 būdai kalbos sugadinimui pabaigoje

Turbūt pažįstamas vaizdelis: kalbėtojas užverčia užrašus ir burbteli ką nors tokio:

  • „Tai tiek šiam kartui”
  • „Ačiū už dėmesį”
  • „Džiaugiuosi, kad išklausėte”

      Teatro profesionalai žino principą: žiūrovus reikia apstulbinti prieš nusileidžiant uždangai. Klausytojams irgi reikia įspūdingos kulminacijos, kuri atmintyje išliktų ryškiau negu visa kita.

 

10 idėjų

      Ar reikia iš anksto anonsuoti artėjančią kalbos pabaigą? Taip - dar kartą pažadinsite klausytojų dėmesį. Ir tada jau laikas finaliniam „bum”. Žemiau - 10 idėjų parenkant efektingą pabaigą.

1. Apibendrinkite

      „Jei iš to, kas pasakyta, išliks tik vienas dalykas, prisiminkite štai ką…” Tai JAV retorikos autoriteto Malcolmo Kushnerio taikoma formulė.

2. Paraginkite veikti

Kas būtinai būna profesionaliai parengtoje kalboje? Aiškiai išreikštas tos kalbos tikslas (pakartojamas ir kalbos pabaigoje). Pvz., kalbėtojas gali turėti tikslą - kad informuotų klausytojus („Noriu pranešti, kad dar šiemet pereisime prie naujos apmokėjimo sistemos”). Kitas dažnai pasitaikantis kalbėtojo tikslas - instruktuoti klausytojus („Išsamiai paaiškinsiu, kaip veiks naujoji sistema ir kaip galite ja pasinaudoti”). Dar vienas tikslo pavyzdys - priversti susimąstyti, pakeisti nuomonę arba paskatinti konkrečiam veiksmui („Naudokite naująsias lemputes, nes viena ekonomiška lemputė per metus sutaupo 60 Lt”).

Tikslas ir yra svarbiausias dalykas, todėl geri kalbėtojai savo tekstą pradeda rašyti būtent nuo pabaigos sakinio - nuo tikslo. Beje, vesdamas seminarus matau, kad savo kalbos tikslą išreikšti vienu sakiniu daugumai žmonių yra nelengvas uždavinys.

3. Tiltas į savo kalbos pradžią

      Tai elegantiškas būdas - susieti kalbos pabaigą su pradžia, padedant klausytojams dar kartą apžvelgti visą nueitą kelią (pvz., jei pradžioje paminėjom konkretų personažą ir jį ištikusią nesėkmę, o pabaigoje - kaip jis iš to išspaudė naudą).

4. Papasakokite trumpą istoriją

Kartais panaudojami pasakėčios tipo alegoriniai pasakojimai, nors tinka ir nutikimai iš gyvenimo. Svarbu, kad jie būtų susiję su kalbos tema ir padėtų įsiminti pagrindinę mintį.

5. Palinkėkite

      Linkėjimai publikai palieka teigiamą įspūdį ir išreiškia tikėjimą tuo, apie ką kalbėjote, pvz.: „Linkiu, kad Ermitažo-Gugenheimo muziejus iš tiesų į Vilnių pritrauktų po 400 000 kultūringų užsienio turistų ir 150 mln. Lt per metus.”  Ar tai bus nuoširdus linkėjimas, ar ironija - čia dar vienas atskiras klausimas.

6. Apeliuokite į garbę arba pasididžiavimą

      Sėkmė, laimėjimas, pažanga, geresnis gyvenimas… Tai sąvokos, kurios asocijuojasi su pozityviomis nuostatomis ir vertybėmis, todėl dažnai naudojamos politikų kalbose - siekiant uždegti klausytojų ambicijas. Kitas variantas: apeliuoti į pasididžiavimą (savo profesija, įmone, istorija).

7. Pozityvus akcentas

      Net jei kalbate apie rimtus arba nemalonius dalykus - niekas netrukdo pabaigoje pereiti prie teigiamų įspūdžių ir klausytojus nuteikti pozityviau.

8. Žvilgsnis į ateitį

      Šis būdas taikomas kalbose, kuriomis siekiama įtikinti. Pažadinkite viltį arba pateikite viziją: kad tai, kas šiandien sunkiai tikėtina, ateityje gali tapti tikrove. Kartais užsimenama, kas nutiks, jei klausytojai nereaguos į pasiūlymą („Jūs prarasite 60 000 Lt per metus, jei nepasirinksite to sprendimo, kurį siūlome.”)

9. Pacituokite

      Su tema ir pagrindine mintimi susijusi taikli citata - saugus pabaigos būdas.

10. Paprastumas ir humoras

      JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, baigdamas kalbą prieš oficialius pusryčius, yra pasakęs: „O dabar - žodžiai, kurių iš manęs labiausiai laukėte. Nagi, užvalgykime!”

© Arturas Laskauskas

(straipsnis buvo publikuotas žurnale “Vadovas” 2009/05)

© Rainer Sturm/ PIXELIO’ nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

    

      Ko dažniausiai siekiama sakant oficialią kalbą? Įtikinti. Ar pavyks - priklauso tik nuo kalbėtojo. Vidurinė kalbos dalis skirta tam, kad išdėstytume mintis, dėl kurių ir kreipiamės į auditoriją. Rengiant sėkmingą kalbos vidurinę dalį, svarbūs 3 dalykai:

  • aiški struktūra (planas);
  • svarūs argumentai (logika);
  • suprantami žodžiai (stilius).

            Pradėkime nuo struktūros. Jei ji apgalvota - aiškiau ir kalbėtojui, ir publikai. Kurdami planą, pasižymėkime visas svarbiausias mintis. Sugrupuokime jas - kad gautųsi keli blokai. Pagrindinių punktų (potemių) nereikia daug - teiginius (argumentus, pasiūlymus, idėjas) sudėliosime į kokias 3-5 grupes.

Konstruojant vidurinės dalies turinį gali praversti kad ir tokia schema:

  1. Kur esame šiandien?
  2. Ko siekiame?
  3. Ką reikia atlikti siekiant tikslų?
  4. Kokius sunkumus sutiksime?
  5. Kaip juos įveikti?

Kitas struktūrizavimo variantas:

  1. Pagrindiniai punktai
  2. Šalutiniai punktai
  3. Papunkčiai

      Pastarasis planas būna patogus nenumatytomis aplinkybėmis. Pvz., pritrūkę laiko, galėsite praleisti mažiau reikšmingus pasažus. Pastebėję, kad publikos nesužavėjo kuris nors pagrindinis punktas, atsisakysite jo papunkčių ir peršoksite prie kito pagrindinio punkto.

            Tarkim, planą jau turime. Tuomet pasvarstykime, kokiais argumentais įtikinsime klausytojus. Galimi keli būdai.

Argumentas, paremtas skaičiais, autoritetingų organizacijų tyrimais, statistika ar patikrinamais faktais - labiausiai paplitusi dabartinė įtikinimo priemonė („Tai Tarptautinio valiutos fondo duomenys!”). Disponavimas faktais rodo kompetenciją - žmonės tiki faktais. Tiesa, oponentai mūsų faktų šaltinį gali paskelbti nepatikimu arba pateikti priešingų faktų (pvz., kitos apklausos rezultatų). Pasvarstykite, ką darysite ir tokiu atveju, jei remsitės vien statistika, o koks nors skeptikas pacituos Winstoną Churchillį: „Aš tikiu tik ta statistika, kurią suklastojau pats.”

„Ar sveikuoliams nešalta žiemą maudytis jūroje? Juos gi vadina „ruoniais”… Pats išbandžiau, todėl sakau: šalta!” Tai pasakojimas, paremtas vieno žmogaus patirtimi, kuri naudojama kaip įrodymas. Pliusas: asmeninės patirties kitas negali paneigti. Minusas: abejotina, ar vieno žmogaus įspūdžiai tinka kitoms situacijoms - kito patirtis gal visai priešinga. Be to, jei kalbėtojas netvirtas - jo patirtis klausytojams neatrodys įspūdinga. Tuo tarpu charizmatiškos asmenybės sugeba įtikinti net ir pasakodamos visiškai subjektyvius potyrius.

Paremdami savo teiginius, daugelis kalbėtojų pasitelkia nenuginčijamų autoritetų nuomonių: mokslininkų, visuomenės lyderių arba žmonių, daugiausiai pasiekusių konkrečioje srityje. Gera strategija. Tik svarbu, kad autoritetas derėtų prie temos ir tiktų tikslinei auditorijai (vegetarams necituosime mėsininko, blaivininkams - degtindario).

Pasitaiko, kad net gerus argumentus sugadina prastai parinkti žodžiai. Štai šaržuotas pavyzdys: „Nagrinėjamu laikotarpiu G2 spektrinės klasės pagrindinės sekos žvaigždė pakartotinai judėdama kylančia trajektorija atlikinėjo žadinimo veiksmus, adresuotus į egzistuojančią visumą, lygiagrečiai neigiamai įtakodama vieno iš keturių metų laikų kruopščių namų ruošos darbų vertikalumą ir sudarydama sąlygas gelotologijos mokslui tyrinėti natūralią žmogaus reakciją į komiškas arba pralinksminančias situacijas…”

Tikriausiai nepažinote? Čia tyčia siaubingai perfrazuotas labai žinomas teksto fragmentas. Tai K. Donelaičio „Metų” poemos pirmosios eilutės („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės”). Specialiai panaudotos iki absurdo sudėtingos formuluotės - panašiai ir kai kurie kalbėtojai prikaišioja kuo sunkesnių sakinių.

Žmogaus smegenyse paprastai saugoma iki 65 000 žodžių. Iš jų kokie 10 000 - mažiausiai reikalingi. Bet kažkodėl kaip tik jie pasipainioja po ranka, kai norisi pasirodyti gudriau… Jei kalbėsime paprastais trumpais sakiniais - supras ir septintokas, ir kaimo moterėlė (o „profai” nesupyks dėl aiškumo).

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

(straipsnis buvo publikuotas žurnale “Vadovas” 2009/05)

© Knipseline / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vienas senas mokytojas pasakojo, kad kaskart, kai gaudavo naują pradinukų klasę, juokais paeksperimentuodavo: „Vaikai, ieškokit!” Ir jie ieškodavo. Tik labai retai kuris nors pasiteiraudavo: „O ką reikia surasti?”

Panašiai ir žmogus, priverstas rytoj sakyti kalbą grupei klausytojų, vargsta kelis kartus perrašinėdamas tekstą, bet nepaklausia savęs: ką turiu atrasti?

Šį kartą - apie tai, kaip susikonstruoti tris svarbiausias oficialios kalbos dalis: įžangą, vidurį ir pabaigą. Pradėsime nuo įžangos.

  

Pradžia turi būti įspūdinga

  

       Kaip į klausytojus pirmąją minutę kreipiasi prastas kalbėtojas? Nesilaikydamas „kalbos dietos” - kartodamas nuobodžias klišes:

  • „Pirmiausia noriu padėkoti už progą kalbėti tokiai garbingai publikai…”
  • „Malonu, kad gausiai susirinkote…”
  • „Gerbiamieji, prieš pereidamas prie šio vakaro temos…” ir t.t.

       Kitas prastas startas - pradėti nuo atsiprašymų ir pačiam paryškinti savo galimas klaidas:

  • „Apgailestauju, kad neturėjau laiko išsamiau pasirengti…”
  • „Pirmą kartą kalbu prieš tokią didelę auditoriją, todėl jaudinuosi…”
  • „Nesu pratęs sakyti kalbų - atleiskite, jei nesigaus sklandžiai…”

       Ar boksininkas ringe giriasi savo silpnybėmis?..

      Pirmam įspūdžiui nebus antro šanso: klausytojai nuomonę apie kalbėtoją susidaro per pirmąsias 30-90 sek. Pradžia svarbi ir tuo, kad kalbėtojas turi klausytojus atitraukti nuo pašalinių minčių, trukdančių klausytis („Oi, nepaskambinau į kirpyklą”, „Kokia simpatiška kaimynė”, „Va, matau Petrą, reiks jo paklaust apie…”). Pirmi sakiniai tarsi ledlaužiai turi praskinti kelią toms idėjoms, kurios bus pristatytos. Reikia „apšilimo” - kad klausytojai patikėtų, jog bus įdomu.

       Žinoma, kiekvienam patiktų užvaldyti dėmesį nuo pat pradžios. Tuomet išmeskime viską, kas nebūtina: ilgą pasisveikinimą, išsamų prisistatymą, padėkas ir pan. Įdomumą - iš karto! Prisimenu vieną pranešimą apie privatizavimą. Kalbėtojas pradėjo nuo retorinio klausimo: „Kodėl pasaulyje yra… tiek daug karvių ir tiek mažai banginių?” Ilgoka reikšminė pauzė - ir pats atsakė: „Todėl, kad skirtingai nuo banginių karvės priklauso konkretiems savininkams. Karvės - tai privati nuosavybė.” Publika laukė kiekvieno tolesnio žodžio… Originalu. Bet paprasta.

       Vadovėliai pateikia klasikinių priemonių oficialios kalbos pradžiai: retorinis klausimas („Ar šoktumėte iš lėktuvo be parašiuto?”), įdomus faktas arba faktoidas („Specialiu benzinu pripildyti F-1 bolido baką kainuoja 6000 eurų. Mažai kas žino, kad bolidas važiuotų ir paprastu benzinu, bet…”), trumpa linksma istorija, citata, aforizmas arba jo perdirbinys, vaizdingas palyginimas…

       Bet galima efektyviau. Pradėti ne žodžiu, bet veiksmu arba rodomu daiktu. Štai garsus Lietuvos lenktynininkas, prieš klausytojams aiškindamas apie automobilio slydimą nepalankia trajektorija, iškėlė tuščią A4 formato popieriaus lapą: „Tokio dydžio yra bendras plotas, kuriuo visos keturios automobilio padangos liečiasi su asfaltu…”

       Pernai tarptautinėje specialistų konferencijoje pradėdamas pranešimą apie balso galimybes radijo reklamoje (sutikite, rizikinga ir „nepopsinė” tema), paprašiau pusantro šimto klausytojų: „Dabar taip pat kaip aš pakelkite savo ranką vertikaliai aukštyn…” (pats tyčia ranką ištiesiau ne aukštyn, bet pirmyn - horizontaliai). Suintriguoti žmonės įvykdė prašymą, tada tariau: „Atkreipkite dėmesį - prašiau ranką iškelti vertikaliai aukštyn, bet pats ištiesiau horizontaliai. Jūs darėte ne kaip sakiau, bet kaip rodžiau. Lygiai taip pat būna ir su mūsų balsu: žodžiai sako vieną, bet intonacijos rodo visai kitką…” Pasigirdo pritariantis juokas, ir klausytojai jau buvo mano pusėje.

        Kitas pavyzdys: pagalvokime, ar įmonės susirinkime kolektyvas akimis ir ausimis nepriliptų prie finansų direktoriaus, kuris scenoje vietoj pirmųjų žodžių tylomis sudegintų banknotą ir reikšmingai patylėtų 5 sek.? Dėmesys garantuotas. Kodėl? Publika stebi tai, kas dar neaišku, todėl iki pat sąsajų su pranešimo tema lieka įtampa - kaip detektyviniame romane. Šitaip kuriama įdomi pirmoji minutė. Kaip ją sugalvoti - čia ir yra tikrasis menas.

 

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

(straipsnis publikuotas žurnale “Vadovas” 2009/05)

© Rainer Sturm / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »