Temos “Klausimai: nepatogiausi atvejai” archyvas



Amerikiečiams mirties baimė yra tik antroje vietoje. Labiau jie bijo… viešai pasakyti kalbą (tai apklausos duomenys)! Bet net ir tiems, kurie kalbėti nebijo, lieka nemalonus dalykas: nepatogūs klausytojų klausimai prezentacijos  (pateikties) metu. Kaip tokiose situacijose sukasi iškalbingiausi profesionalai?

Prieš laužtuvą – kitu laužtuvu

Kadaise kaip bendraautorius dirbau populiarioje TV laidoje. Kartą gerokai „užvažiavom“ visiems žinomam politikos patriarchui. Jau kitą rytą laidos autorius užgriuvo skambučiai „iš aukščiau“, grasinimai teismais… Toje televizijos stotyje dirbusi atšiauraus būdo teisininkė (būtent jai teks srėbti visą košę). abiems laidos vedėjams (pavadinkim juos, tarkim, Eigirdu ir Kąstyčiu) vietoj pasisveikinimo drėbtelėjo be reveransų: „Tai ką, p…ukai! Prisidirbot?!” Kąstytis, teisininkės iki tol nepažinojęs, sustingo. O Eigirdas perėmė iniciatyvą vieninteliu sakiniu: „Žiūrėk, Auksuole (vardas pakeistas) – tau iš smakro va koks ilgas plaukas styro!” Teisininkė klausimų nebeturėjo…

Sutinku: visiškai nedžentelmeniškas būdas nepalankioje pokalbio situacijoje reaguoti į grubų klausimą. Bet atkreipkite dėmesį: kokios taktikos ėmėsi žurnalistas? Taip, teisingai, jis nepuolė teisintis. Vietoj atsakymo pasirinko visai netikėtą manevrą…

Seminaruose, kur pareigūnus mokau duoti interviu, manęs dažnai klausia: kaip išsisukti nuo nemalonaus klausimo. Nesmagių klausimų gaunate ir kitur: tarkim, jei sakote kalbą susirinkime. Arba  prezentacijos metu pateikiate pasiūlymą (partneriams, klientams ir t. t.). Tada ir pasitaiko situacijų, kai tenka vienaip ar kitaip atsakyti blogai nusiteikusiems gudročiams. Kaip reaguoti? Štai kelios strategijos.

Kontraklausimas

Gūdūs 1995-ieji. Didelėje Vilniaus įmonėje revizuojama darbuotojų kvalifikacija ir atlyginimai. Direktorius naudojasi proga, kad „pastatytų į vietą” nepataikaujančią darbuotoją – klausinėja ją apie užsienio kalbų mokėjimą, kitus sugebėjimus ir staiga su pergalinga šypsena meta: „Dirbti su kompiuteriu – mokame?” (Svarbi detalė – anuomet net pajėgiose kontorose iš 1 000 darbo vietų kompiuteriai būdavo gal tik kokiose trijose ar penkiose – buhalterijoje, gal raštinėje. Kitur – tik rašomosios mašinėlės). Ir dabar pats įdomumas! Šios istorijos herojė neskubėdama apžvelgia kabinetą ir klausia: „Iš tiesų – o kur gi tas mūsų kompiuteris?..”

Kitas pavyzdys – iš naujesnių laikų. Akcininkai „iš viršaus nuleidžia” naują darbuotoją, kurios tikrųjų kėslų niekas nežino. Ji pati neslepia, kad nusiteikusi ryžtingai – tuoj pradės „šluoti”. Ir štai mūsų dama vienam senbūviui tarsi revolverį įremia nepatogų klausimą – apie įmonės direktorių. Atsakant atvirai, tektų nepalankiai atsiliepti apie tiesioginį savo vadovą. Reikia kitokios išeities. Įmonės senbūvis pritaikė kombinuotą techniką ir atsakė šitaip:: „Mano tautybė leidžia į klausimą atsakyti klausimu – o ką tu pati manai apie šią situaciją?” Moteris sutrinka: „Kaip? Kokia tautybė?” – „O čia jau klausimas, nesusijęs su reikalu, ir jį norėčiau palikti neatsakytą…” Pokalbis baigtas…

Šis žmogus panaudojo nesudėtingą gudrybę: nerasdamas kitos išeities, stresinėje situacijoje į klausimą atsakė klausimu. Tą galime daryti pasinaudodami kad ir tokiomis formuluotėmis:

  • „O kaip manote jūs pats?“
  • „Kuo remiatės, būtent šitaip formuluodamas klausimą?“
  • „Kodėl jums kyla toks klausimas?“

Tai principas iš rytų kovos menų: smūgio energiją nukreipti taip, kad ji grįžtų smūgiuojančiam (tik svarbu įvertinti, kad galime dar labiau suerzinti puolėją).

„Siųsk kitam“

Norėdami laimėti laiko (kad apsvarstytume atsakymą), galime klausimą peradresuoti kitiems pokalbio dalyviams (jei tokių yra):

· „Geras klausimas. Arūnai, gal padėtumėte man atsakyti?“

· „Gal kam nors iš jūsų teko susidurti su panašia situacija? Galite pasidalinti patirtimi?“

· „Prieš pasakydamas savo nuomonę, norėčiau pasiteirauti – o kaip mano kiti?“

„Trojos arklio“ klausimas

Įsivaizduokime tokią situaciją. Vyksta interviu. Žurnalistas kreipiasi į pašnekovą: „Spaudoje buvo rašyta, kad po to, kai tapote nepageidaujamas ankstesnėje darbovietėje, perėjote dirbti į kitą bendrovę ir esate paskirtas naujuoju direktoriumi. Kokių artimiausių reformų imsitės?“

Ar pastebėjote, kaip sulipdytas klausimas? Pirmojoje dalyje lyg tarp kitko užsimenama, kad pašnekovas buvo nebepageidaujamas ankstesnėje įmonėje. Jei atsakydamas žmogus nutylės, nepalankus teiginys liks galioti kaip nepaneigtas. Ne visi sugeba įžvelgti tokių klausimų klastą – ypač duodami interviu, kai stresas ir taip didelis, o klausimui įpusėjus, pašnekovai dažniausiai jau svarsto, kaip atsakys. Žurnalistai tokius klastingus klausimus vadina ir platforminiais klausimais, ir klausimais-balkonais su pradžioje pateikiamais teiginiais. Aš tokius klastūnus vadinčiau klausimais su „Trojos arkliu“. Panašiais atvejais svarbiausia įdėmiai klausytis ir nepraleisti pro ausis nuodingų teiginių. Prieš atsakant, pirmiausia reikia paneigti nepalankią informaciją: „Pradžioje norėčiau, kad žiūrovams nesusidarytų klaidingas įspūdis apie mano praeitį. Nebuvau nepageidaujamas. Ankstesnėje darbovietėje aš padariau sėkmingą karjerą, puikiai sutariau su kolektyvu ir pelniau klientų pagarbą. O atsakydamas apie artimiausias reformas…“

Performuluokime klausimą

„Tai ką gi jūs galit, jei nieko negalit?” – šitokio sugestyvaus žurnalistinio klausimo pavyzdį iš savo praktikos man nurodė vienos valstybinės inspekcijos vadovai (sugestyvus – tai sau pačiam nepalankų atsakymą sufleruojantis klausimas).

Kai klausime slypi dar ir kaltinimas, geriausia – nukenksminti perfrazuojant: „Supratau. Tai klausimas apie tai, ką, nepaisant visų suvaržymų ir riboto biudžeto, mums pavyksta nuveikti. Kaip tik šiemet mes išaiškinome 30% daugiau pažeidimų ir tai tik vienas iš mūsų laimėjimų…”

Posūkis į patogesnę temą

Jei tiesiai į kaktą atlekia visiškai nepatinkantis klausimas, neignoruokime jo – smuktų mūsų reputacija kitų pokalbio dalyvių akyse. Verčiau sakiniu ar dviem pereiti prie temos, kuri mums patiktų labiau. Pasinaudokime kad ir tokiais jungiamaisiais „tiltais”:

· „Jūsų klausimas susijęs su vienu atveju, bet pažvelgus plačiau, …“

· „Iš tiesų problema netgi ne čia, bet…“

· „Šiuo atveju kur kas svarbiau kalbėti ne apie…, bet apie…“

Vengiant tiesaus „Taip“ ir „Ne“

Žmonės, kurie duonai užsidirba klausinėdami (pvz., žurnalistai arba tardytojai) visus klausimus skirsto į atvirus („Kaip sekėsi mus surasti?“) ir uždarus („Ar lengvai mus suradote?“). Atviraisiais klausimais pašnekovas skatinamas papasakoti plačiau, o uždaraisiais – aiškiai vienu žodžiu įvardinti savo poziciją: taip arba ne.

Tačiau kai žmogus jaučiasi spaudžiamas, su uždaru klausimu elgiasi tarsi su atviru – šitaip išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo ir papila ištisą pasakojimą. Pvz., jei savo informacinių technologijų specialisto nebe pirmą kartą klausime: „Tai gal jau susipažinai su naujausia kompiuterinės programos versija?“, jis galėtų išslysti: „Taip, panašu, kad ten daug kas pakeista. Tikriausiai turėsiu iš naujo įdiegti kelias kitas programas. Bet kuriuo atveju man dar reikės šiek tiek laiko“.

Pernelyg asmeniški klausimai

Žurnalisto klausimas tarptautiniu mastu žinomam Lietuvos sportininkui: „Už Atlanto praleidžiate ištisus mėnesius. Nejaugi nė karto nebuvote neištikimas draugei, likusiai Lietuvoje?“ (stebėjau tą interviu ir tiesiog stebėjausi, bet žurnalistai interviu daro ir šitokiais būdais). Arba dažnai jaunų šeimų girdimi žodžiai: „O kada turėsite dar vieną vaikutį? Vieno mažoka…“

Kai aplinkiniai lenda nesubtiliais klausinėjimais, pravers kuri nors iš šių strategijų.

· Pateikite konkrečios informacijos, bet neatsakykite į esmę (paklaustam „O, nusipirkai BMW? Gerai moka naujoje darbovietėje?“ galima atsakyti kad ir taip: „Kai susiradau patį pirmą darbą, lėktuvo bilietui į Londoną išleisdavau 6 mėnesių algą. Man mokėdavo tikrai mažai. Bet investavau į savo kvalifikaciją ir per 7 metus uždarbis pakilo 30 kartų…“)

· Pavyzdžiu arba trumpu pasakojimu aiškiai duokite suprasti, kad neatsakysite („Gal galėtum paskolinti savaitgaliui naują Carlos Bruni kompaktą?“ – „Mano vienas draugas mėgsta sakyti, kad knygos ir žmonos niekam neskolina. Mano sąraše dar yra ir kompaktiniai diskai. Bet mielai duosiu disko kopiją“)

· Su humoru sukite į šalį ir duokite suprasti, kad šis klausimas kitiems neturėtų rūpėti („Kiek jums metų?“ – „Kaip tik prisiminiau gerą anekdotą apie amžių. Tėvas sako sūnui: „Būdamas tavo metų, Smetona jau buvo geriausias klasės mokinys.“ Sūnus atšauna: „O būdamas tavo metų, jis buvo prezidentas…“)

· Nuginkluojantis kontraklausimas su keliomis alternatyvomis (štai kelios idėjos atsakymui į tą patį klausimą apie mūsų amžių: „Jus domina mano biologinis amžius ar tai, kiek jauna aš jaučiuosi?“ arba aštriau: „Klausiate, norėdamas pasakyti komplimentą ar užgauti?“)

Pabaigoje – šaltas dušas

Nenoriu klaidinti, kad gudriais triukais visuomet įmanoma prasmukti, neatsakius į nemalonų klausimą. Po bet kurio išsisukinėjančio manevro patyręs pašnekovas paleis kontrolinį šūvį: „Bet jūs neatsakėte į mano klausimą, todėl pakartosiu jį: jūs už ar prieš?“ Ir kuo trumpesnė formuluotė, tuo akivaizdžiau bus visiems diskusijos dalyviams: išties neatsakėte.

Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti laimę – gal pavyks atsakyti puikiai. Kaip tame anekdote, kur vyras stotyje priekaištauja žmonai: „Ar negalėjai greičiau susiruošti? Nebūtume pavėlavę į traukinį…“, į ką jo pati atsako: „O tu ar negalėjai nelėkti kaip akis išdegęs? Nereiktų dabar taip ilgai laukti kito traukinio…“

P.S. Nebeklausiu jūsų: kokią atsakymo strategiją pasirinko žmona. Dedu tašką.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© M.v.S./Scheherazade  / pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »