Posts Tagged “pateikciu programa”

Straipsniuose, knygose ir internete galite rasti gausybę patarimų apie tai, kaip prezentacijas kurti efektyviau. Čia pateiksime koncentruotą apžvalgą - tas 5 rekomendacijas, kurios visose šaltiniuose duodamos dažniausiai.

  1. Pirmiausia - ne pirmoji skaidrė, bet prezentacijos turinio planas. Dauguma žmonių kartoja tą pačią klaidą: kai reikia pasiruošti PowerPoint pristatymui (prezentacijai, pateikčiai), jie kompiuteryje įsijungia „PowerPoint” programą ir iškart rašo pirmos skaidrės tekstą. Čia ir nutinka tas keistas dalykas, kad skaidrės, užuot tarnavę kaip nebloga pagalbinė priemonė, tarsi vampyrai užgrobia visą autoriaus dėmesį. Tuo tarpu profesionalai daro kitaip - prieš pradėdami pasirengimą prezentacijai, atsako sau į tris klausimus. Koks pristatymo (PowerPoint prezentacijos, pateikties) tikslas? Ką publika turėtų daryti po prezentacijos? Kokia pagrindinė mintis padėtų vesti prie prezentacijos tikslo?
  2. Skaidrių fonas - kuo paprastesnis. Prisimenu vieną specialistų konferenciją Druskininkuose. Projektorius nukreiptas į ekraną, salėje palyginti šviesu. Už pranešėjos nugaros - skaidrė su margu marmuriniu fonu ir garstyčių spalvos tekstais. Sėdintieji paskutinėse eilėse neturėjo jokių šansų ką nors įžiūrėti. Jei būtų pareikalavę grąžinti pinigus - negalėtum prieštarauti… O ką tokiais atvejais daro seni vilkai? Nesinaudoja nei vienu skaidrės fono šablonu iš „PowerPoint” siūlomų galimybių! Jų skaidrių fonas būna tik baltas arba juodas - geriausiam matomumui bet kokiomis sąlygomis. Svarbu ne dekoracijos, bet komunikacija.  O kaip su skaidrių šablonais, sukurtais pagal įmonės firminį stilių? Jei jums leidžiama, išmeskite iš skaidrių visas dėmesį blaškančias detales (rėmeliai, juostelės, kiekvienoje skaidrėje kartojamas reklaminis šūkis ir kitkas). Atpažįstamumui palikite tik pagrindines firmines spalvas. Kuo mažiau dirgiklių skaidrėje - tuo geriau publika įsisavins esminę informaciją.
  3. Vienoje skaidrėje - tik viena mintis. Apie optimalų prezentacijos teksto kiekį yra prirašyta įvairiausių patarimų: pvz., kad skaidrėje turi būti ne daugiau kaip 6 eilutės teksto, o kiekvienoje eilutėje ne daugiau kaip po 6 žodžius. Arba 4 eilutės po 4 žodžius. Tai - tik pusėtini patarimai. Elitinių prezentacijų autoriai vienoje skaidrėje rodo ne daugiau 2 eilučių, kurių šriftas - maksimalaus dydžio. Patys stipriausi vienoje skaidrėje parašo vos 2-3 žodžius, nors taip radikaliai viską sutrumpinti - labai sunku.
  4. Skaidrės reikalingos ne visada. Nebūtina kiekvieno dalyko paaiškinimui griebtis „PowerPoint” ar „Keynote” skaidrių. Nėra tokio universalaus žmogaus, kuris galėtų atstoti bendravimą su visais kitais žmonėmis. Ir nėra toko vieno vienintelio universalaus įrankio, kuris galėtų atstoti visas galimybes prezentacijoms. Žiūrovas jausis vienaip, kai jam ekrane rodysime nuotrauką su iškelta ranka. Ir visai kitaip, kai pats kels ranką, reaguodamas į prezentacijos autoriaus žodžius, pvz. „Pakelkite ranką tie, kas naudojatės „Apple” kompiuteriais”.
  5. Gera iliustracija - efektyviau negu punktais išdėliotas tekstas. Evoliucijoje taip jau susiklostė, kad žmogaus smegenys jautriau reaguoja ne į tekstą, bet į vaizdą. Sietlo universiteto (JAV) Smegenų tyrimų centro direktorius Johnas J. Medina atrado tokį dėsningumą: jei informaciją vien tik pasakysite, po 3 dienų publika prisimins vidutiniškai 10 proc. turinio, jei būsite parodę dar ir paveiksliuką - atminty išliks iki 65 proc. informacijos.  Kai konsultuoju įmones, besirengiančias svarbioms prezentacijoms, visuomet kliento paklausiu: ar liko bent viena skaidrė, kurios tekstą taip pat būtų įmanoma pakeisti nuotrauka arba piešiniu?

Arturas Laskauskas

Prezentacijų konsultantas, sertifikuotas Šveicarijoje

(Kontaktai)

(Šis straipsnis 2010 m. kovo mėn. buvo skelbtas interneto svetainės www.manokarjera.lt skyrelyje „Patarimai darbdaviams”)

Andreas Stix / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Koks „PowerPoint” skaidrių kiekis yra geriausias sėkmingai prezentacijai? Beveik visais atvejis - kuo mažesnis. Kad sutaupytumėte prezentacijos klausytojų laiko (ir nervų), pasinaudokite taisykle „10-20-30″.

JAV profesionaliam investuotojui Guy‘ui Kawasakiui teko išklausyti šimtus verslininkų, per pristatymus giriančių savo įmones. Dauguma jo matytų prezentacijų (pateikčių) buvo visiškas šlamštas: ekrane rodoma po 60 skaidrių apie „netrukus gaunamą patentą”, „pranašumą, jei į rinką įeini pirmas” arba „bent vieną procentą kinų pirkėjų, kurių pakaktų mūsų naujo produkto atsiperkamumui…”

Ir tuomet G. Kawasakis išrado genialią taisyklę „10/20/30″. Viskas labai paprasta: prezentaciją turi sudaryti ne daugiau negu 10 „PowerPoint” skaidrių, bendra trukmė ne ilgesnė kaip 20 min., o šrifto dydis kiekvienoje skaidrėje - ne mažesnis negu 30 punktų (beje, jei nepakeitėte savo kompiuterio nustatymų, įsijungus „MS PowerPoint” programą, pradinis rašomų raidžių dydis automatiškai bus 32, o antraštėse - 44).

Kodėl būtent taip

G. Kawasakio manymu, 10 - optimalus  skaidrių kiekis, nes per vieną verslo susitikimą normalus žmogus nepajėgs įsisavinti daugiau negu 10 jam pristatomų koncepcijų, o verslininkai ir yra palyginti normalūs žmonės. Jis sako, kad jei žmogui per PowerPoint pristatymą nepakanka 10 skaidrių tam, kad paaiškintų apie savo naują įmonę, yra didelė tikimybė, kad jis tos įmonės iš viso neturi.

Taigi, dešimties skaidrių komentavimui prezentacijos metu - 20 min. O kodėl tik 20, jei standartinis verslo susitikimas trunka 60 min.? Atsakymas: kad turėtumėte atsarginių 40 min. savo nešiojamam kompiuteriui sujungti su projektoriumi ir jie netgi ir veiktų! Bet čia juokais… Jei rimčiau - visuomet atsiras žmonių, kurie į jūsų prezentaciją ateis pavėlavę arba turės anksčiau išeiti. Todėl saugiausia pristatymus (PowerPoint pateiktis, prezentacijas) pabaigti per 20 min. ir turėti dar 40 min. - diskusijoms ir atsakymams į publikos klausimus.

Daugumoje G. Kawasakio matytų „PowerPoint” skaidrių buvo prirašytos 10-ojo dydžio šriftu: prezentacijos autorius prisirašo kuo daugiau teksto ir balsu skaito iš ekrano. Tačiau vos tik pastebėjusi, kad pranešėjas viską skaito paraidžiui, publika akimis tekstą perbėgs greičiau. Štai ir nebesutampa publikos ir pranešėjo tempai. Nepasitenkinimas (atvirai arba mintyse) - garantuotas.

Iš kur tiek daug teksto skaidrėse

Dėl dvejopų priežasčių:

  • kai pranešėjas ne itin gerai išmano savo medžiagą ir užrašų reikia “dėl drąsos”;
  • kai klaidingai manoma: kuo daugiau teksto - tuo solidesnis įspūdis publikai. Visgi klausytojai dažniausiai nebūna kvaili… Juk jeigu kepsnys ne pats geriausias - nepadės net ir gausiai barstoma druska…

Skaidrėse rašykite ne mažesniu negu 30-ojo dydžio šriftu - jūsų „PowerPoint” prezentacija tik pagerės, nes norom nenorom turėsite atsirinkti svarbiausius dalykus. Kitkas tiesiog netilps skaidrėje.

Taip pat skaitykite: Prezentacijos pranašumas - trukmė

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas Kontaktai

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

© Ernst Rose / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

 

 

Kai norisi greitai užkąsti, tinka ir pieniškos dešrelės. Kai vaišini svarbius svečius - paskiri daugiau laiko kepsniui arba ieškai restorano profesionalų. Lygiai taip pat ir su prezentacijomis (arba naujas terminas pateiktis): jeigu ryt bus tik dar vieno eilinio projekto pristatymas, per valandą pasiruošiame “PowerPointo” pateikties skaidrių rinkinį. Kai rengiame atsakingą idėjų pristatymą - skiriame pasiruošimui kelias dienas arba ieškome prezentacijų konsultanto (Kontaktai), kuris pasiūlytų profesionalios pagalbos.

Garantuotos kokybės prezentacijoms nepakanka vien kosmetiškai patobulinti “PowerPointo” skaidres - patys paprasčiausi triukai neveikia. Naudojami galingesni įrankiai.

Tačiau tais atvejais, kai norite greitai ir lengvai optimizuoti jau paruoštą “PowerPointo” prezentaciją (PowerPoint pateiktį ar pristatymą Power Point), pravers šie patarimai:

  • Kuo mažiau informacijos, tuo greičiau ji suvokiama. Skaidrėje - ne daugiau 4 teksto eilučių ir 4 žodžių eilutėje (taisyklė „4 x 4″).
  • Vienoje skaidrėje - tik viena mintis. Kitaip auditorija pradeda atsirinkinėti vertingiausius teiginius, nebeišlaiko dėmesio ir greičiau pavargsta.
  • Antraštinės frazės skaidrėse tinka labiau negu ištisi sakiniai. Nereikia sienlaikraščio - jis susiurbtų visą dėmesį. Svarbiausias - kalbėtojas, bet ne vaizdas ekrane.
  • Tyrimais išaiškinta, kad rašybos klaidas auditorija vertina kaip kompetencijos stoką, o ne neatidumo požymį. Jeigu nemėgstate medžioti korektūros klaidų, turėkite parengę šmaikštų atsakymą tiems, kas aptiks klaidas ekrane.
  • Venkite sunkių tarptautinių žodžių ir siauros specializacijos profesinių terminų (nustatyta, kad po nesuprantamo termino klausytojai 20-40 sek. nebegirdi ir tyliai piktinasi, o vėliau susidomėjimas nebepakyla iki buvusio lygio).
  • Auditorijai reikia laiko įsižiūrėti į skaidres - nekeiskite jų dažniau negu kas 20 sek. Vien nesudėtingam paveikslėliui suvokti reikia 7 sek. Pakeitėte skaidrę - poros sekundžių pauzė, ir tik po to kalbėkite toliau.
  • Per prezentaciją stovėkite dešiniau ekrano (žiūrint iš auditorijos pusės). Europiečių smegenys veikia taip, kad žiūrovui patogiausia akimis judėti iš kairės į dešinę - pirma žvilgsnis į ekraną, tada į jus (svarbiausias per prezentaciją - ne ekranas, bet pranešėjas). Jeigu būsite toliau nuo ekrano, auditorijai savo dėmesį teks dalinti - pusę jums, pusę - ekranui.
  • Prezentacijos skaidrės turi būti įžiūrimos net toliausiai sėdintiems. Jei ekrano ir patalpos dydžio nežinote iš anksto, saugiausia prezentacijos (pateikties) skaidrių antraštėms parinkti 44-ojo, tekstui - 32-ojo dydžio šriftą.
  • Visiškai avariniam atvejui turėkite atspausdintų skaidrių rinkinį popieriuje - turėdami “špargalkę”, jausitės saugiau (pasitaiko, kad perdega projektorius lempos, dingsta elektra ir pan.).

Apie pasaulinių autoritetų požiūrius į „PowerPointo” prezentacijos (PowerPoint pateikties arba PowerPoint pristatymo) reanimavimo galimybes skaitykite straipsnyje PowerPoint” skaidrės: 3 požiūriai“.

 

    Prezentacijų konsultantas (pateikčių konsultantasArturas Laskauskas     

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

       Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

        © Freni / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

(Čia straipsnio tęsinys, pirmas tris dalis skaitykite:

Prezentacijų klaidos: TOP-5

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (antra dalis)

 Prezentacijų klaidos: TOP-5 (trečia klaida - esminė)

 

4-oji klaida:

Sprendimas prezentuojamas pernelyg „sąžiningai”

 

Viename kopijavimo aparatų prekybos salone šnekučiuojuosi su verslo partneriais: gen. direktoriumi ir komercijos direktoriumi. Salone pasirodo vienišas klientas. Kažkodėl nėra pardavėjo, todėl pirmasis įmonės asmuo antakio judesiu parodo komercijos direktoriui - nueik pas jį, pakonsultuok. Tas nueina. Po poros sekundžių grįžta. „Tai ko tu jį paleidai taip greitai?” - susierzinęs klausia vadovas. „O ką jam galėjau pasiūlyti? Šią savaitę gi salone nieko gero neturim…” Liguisto sąžiningumo priepuolis ar neprofesionalumas?

Daugumai dalykiškų žmonių (pvz., technikų, inžinierių, gamybininkų ar kitų specialistų) panašiose situacijose sunku: jie visiškai nenori nei „daryti šou”, nei „išpūsti” savo produktų, idėjų, pasiūlymų. Tokiems konkretiems žmonėms ir per prezentacijas (PowerPoint pristatymus) atrodo, kad jei pasiūlymas geras - jis kalbės pats už save. Jiems norisi būti sąžiningais - prezentacijos (pateikties) klausytojams privalu pranešti ir apie pristatomo dalyko trūkumus, problemas. Arba visas detales net iki „penktojo skaičiaus po kablelio”, kuris rūpi tik siauriausiam specialistų ratui.

„Na, šitas tris skaidres rodysiu labai trumpai, jos nelabai man patinka, o ir nesvarbios”, - kartą pasakė bičiulis, rodydamas savo „PowerPointo” prezentaciją. Klausimas: kodėl jų dar neišmetei, jei ir pats nepatenkintas?

Auditorija susirenka ne tam, kad išgirstų, kas pranešėjui nesiseka ar kelia abejonių. Verslas nemėgsta klausytis apie problemas - pakanka savų. Žmonės laukia kitko - pasiūlymų ir sprendimų. Nušlifuotų, atrinktų, apgalvotų. Ir patraukliai supakuotų!

 

Patarimas: mažiau nebūtinų dalykų, daugiau emocijų

Žmogaus smegenys nemėgsta smulkmenų sąvartyno. Nemėgsta abstrakčių teiginių. Mėgsta įdomius pasakojimus.

Kadaise dirbau kūrybinėje reklamos agentūroje, kurios vadovas per prezentacijas (beje, dabar jos jau vadinamos pateiktimis) pasakodavo: „Vieną dieną mūsų vairuotojas pamatė niekaip nebaigiamą reklaminio plakato eskizą, kur trūko tik šmaikščios antraštės. Eskize šalia viskio butelio škotų muzikantas pūtė dūdmaišį. Vairuotojas ir pasakė: „O! Škotas „įkalė” viskio ir pučia į dūzgiantį alkotesterį?” Idėją pardavėme viskio gamintojui ir laimėjome prizą reklamos festivalyje…” Šitaip efektyviau negu sausai pasakyti: „Mūsų reklamos agentūroje visi žmonės labai kūrybiški“. Ar ne?

Per prezentaciją papasakokite apie netikėtus atradimus, komiškas situacijas ar paradoksus - tik visuomet taip, kad įmonę ir save patį pavaizduotumėte palankioje šviesoje. Labai gerai, jei tuo pačiu pasiseks pabrėžti:

  • kiek patirties ir žinių sudėta rengiant pasiūlymą;
  • kiek daug investuota į sprendimo paieškas;
  • kokie stipriausi ekspertai buvo įtraukti;
  • ką siūlote tik jūs ir niekas kitas;
  • ką atlikote, tikrindami pasiūlymo tinkamumą.

Beje, dėl paskutinio punkto. Vienam vokiškos elektronikos tiekėjui padėjau rengtis svarbiam susitikimui. Po konsultacijų atėjo lemiama prezentacijos diena. Mano klientas savo potencialiam užsakovui nebesakė sausai ir abstrakčiai: „Mūsų elektroninis prietaisas yra apsaugotas nuo vagystės”. Ne. Vietoj to prezentacijos pabaigoje suvyniojo demonstracinį gaminio pavyzdį į aliuminio folijos ritinį, tada dar užmetė striukę ir parodė, kas nutinka, kai gudraujantis vagišius bando “apgauti” elektroninius vartus. Pasigirdo aliarmo signalas. Galvos linksėjimas - potencialus užsakovas patenkintas. Jam visai nebūtina žinoti, kad ši demonstracija vakar buvo repetuota ištisas valandas. Ir kad besibandant sudegė akumuliatorius, o pakaitalo naktį ieškota 100 km spinduliu, kol technines bėdas pavyko išspręsti tik paryčiui…

 

 Taip pat skaitykite:

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas  Kontaktai  

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

 

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

  

Vienintelės įtikinimo priemonės naudojimas - labiausiai paplitusi ir principinė prezentacijų (PowerPoint pristatymų) klaida. Beje, čia straipsnio tęsinys, pirmas dvi dalis skaitykite:

Prezentacijų klaidos: TOP-5

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (antra dalis)

 

3-oji klaida

“Svarbiausia - gražios PowerPointo pristatymo skaidrės…”

 

Pranešėjas klausytojams padalina po 2 šiaudelius. Paprašo įsikišti juos į burną, dviem pirštais užsispausti nosį. Tada keletą kartų įkvėpti ir iškvėpti tik per šiaudelius. Po to pritūpti ir atsistoti - tebekvėpuojant per šiaudelius. „Šitaip kasdien jaučiasi žmogus, sergantis astma” - sako prezentatorius. Tai prezentacija iš vienos medikų ir farmacininkų konferencijos apie astmos problemas ir gydymą. Ar „PowerPointo” skaidrėmis klausytojams būtų perteiktas bent trečdalis įspūdžio?..

Ir visiškai kitoks pavyzdys. Neseniai vienoje metinėje specialistų konferencijoje 300 žmonių sėdėjo priešais ekraną, kuriame rodė tekstines skaidres: ant pilko fono - 7 pastraipos po 5-10 eilučių. Paskutinėje žiūrovų eilėje buvo paprasčiausiai neįmanoma įskaityti smulkaus šrifto. Nelabai kas ir beskaitė…

Kad „PowerPointo” prezentacijos (arba naujesnis terminas - pateiktys) „nebeveža”, prieš publiką bent keletą kartų stovėję pranešėjai patyrė savo kailiu. Jie intuityviai ieško kažko tokio… Na, tokio… Turiu visiškai naują įdomų atvejį - būtent apie tai. Vienos tarptautinės alaus gamyklos rinkodaros ekspertas (dirbantis ne Lietuvoje) kreipiasi į mane, norėdamas pasikonsultuoti dėl svarbios prezentacijos (pateikties). Trumpai tariant, šis talentingas žmogus nori parengti nestandartinę prezentaciją. Įdomesnę ir įspūdingesnę, nes klausysis svarbūs žmonės. Ištrauka iš jo atsiųsto el. laiško: „Pristatysiu rinkos analizę. Prezentaciją sudarys 10 skaidrių. Pridėjau visokių juokingų nuotraukų, bet, tikiuosi, tai bus naujovė: nutariau naudoti… pirštų prezentaciją - esmė bus rodoma su pirštais. Pvz., iliustruojant teiginį „50% geria alų” - skaidrėje rodoma 1 ranka arba 5 pirštai. Kai kalbėsiu apie 5 segmentus, 4 pagrindinius gamintojus, 3 prekės ženklus ir vieną esminį faktą - vėl viskas akcentuojama pirštais. Kokios rekomendacijos? Gal krepšinio teisėju persirengti?”

Žiūrėkit: paskutiniame klausime intuityviai išreikšta tai, kas įrodyta ir tyrimais. Projektorius ir ekranas su skaidrėmis - nėra pati įspūdingiausia priemonė. Kai prezentacija atsakinga - norisi dar ko nors sudominančio (pvz., specialios aprangos, netikėto motyvo ar kt.). Beje, ką patariau tam kolegai vietoj “PowerPointo” prezentacijos ir kas suveikė užtikrintai - parašysiu kituose straipsniuose.

Mes kiekvienas esame matę daugybę „PowerPointo” prezentacijų. Tačiau kiek prisimename tokių, kurios buvo pritrenkiančios? Paprastai prezentacijos būna sėkmingos ne todėl, kad pranešėjas ekrane rodė skaidres. Devyniais iš dešimties atveju projekcija prietemoje nužudo susidomėjimą, atbukina dėmesį ir sunaikina įtaigos jėgą… O juk geroje prezentacijoje turėtume ne vardinti esminius teiginius skaidrėse, bet parodyti ir įrodyti - kodėl mūsų siūlomas sprendimas yra naudingas auditorijai.

 

Kodėl „PowerPointo” skaidrės neefektyvios? Skaitykite: “Powerpointo” eros pabaiga.

 

Patarimas: nepamirškite alternatyvių įtaigos priemonių

Yra daugybė priemonių, kuriomis žmonės naudojosi iki 1987 m. (kai „Microsoft” iš dviejų vyrukų nusipirko „PowerPointo” programą). Ir naudojasi XXI amžiuje. Apie keletą pačių paprasčiausių iš jų skaitykite:

Alternatyvos „PowerPointui”: 10 idėjų

Toliau apie pagrindines prezentacijų klaidas skaitykite:

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (ketvirta klaida) 

 

 

Prezentacijų konsultantas (pateikčių, pristatymų konsultantasArturas Laskauskas  Kontaktai 

         © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

        Wasianed / Flickr nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »

Žmonės dažnai manęs klausia: ką nesudėtingo ir greito pritaikyti, kad nebūtų gėda stovint prieš rimtus prezentacijos klausytojus - verslo partnerius, klientus, potencialius pirkėjus, akcininkus?

Štai keletas patarimų kuriant garantuotos kokybės prezentaciją (arba kaip dabar sakoma - pateiktį). Kai jau turime prezentacijos planą, apgalvokime šiuos svarbius dalykus:

  1. Galimi sėkmingi ir nesėkmingi scenarijai
  2. Prezentacijos aiškumas
  3. Klausytojų savijauta

Scenarijus - šachmatininko akimis

Prieš keletą metų viena šiuo metu labai žinoma draudimo bendrovė keitė pavadinimą ir tą proga savo kviestiniams svečiams organizavo didingą pristatymo renginį. Pasitelkė geriausią renginių režisierių. Sumanymas buvo įdomus: visi kieme susodinami prie staliukų. Pastato fasadas išvakarėse nuo stogo iki pat pamatų bus uždengtas milžinišku audeklu, kuris kulminaciniu momentu nukris tarsi paminklo atidengimo ceremonijoje. Visi pamatys naują gražią iškabą ir t. t.

Tačiau. Renginio dieną nutiko siaubingas dalykas: likus keletui valandų iki susirenkant svečiams, dangus apsiniaukė audros debesimis, kilo didžiulis vėjas ir… nuplėšė nuo pastato visą audeklą. Viską atstatyti? Nebebuvo laiko. Apie 200 000 litų kainavęs reprezentacinis renginys - šuniui ant uodegos…

Ką rengdamasis šiai atsakingai prezentacijai nuveiktų tikras šachmatininkas? Paskaičiuotų kelis ėjimus į priekį ir numatytų palankius ir nepalankius scenarijus! Vienas galimų sprendimų - dėl viso pikto apdrausti renginį nuo nelaimingų atsitikimų (juk tai draudimo bendrovė). Net jei spektaklį būtų sužlugdžiusi kokia negerovė, įmonės vadovas savo svečiams galėtų pranešti: „Ponios ir ponai, vėjas sugadino planuotą reginį. Bet bala nematė - mes juk draudimo bendrovė. Viskas buvo apdrausta, jokių nuostolių nepatyrėme, pakelkime šampano taures!”

Ar klausytojams aišku?

Vienas bičiulis pasakojo apie praeities versliuką. Užsienyje pirkdavo specialius metalinius antgalius vandens čiaupams ir Lietuvoje pardavinėdavo po 35 litus (uždarbis - keleriopas). Potencialiam pirkėjui surengdavo trumpą prezentaciją: vonioje paprašydavo atsukti čiaupą ir su chronometru rankoje pademonstruodavo, kad pilnas kibiras pribėga per 15 sekundžių. Tada ant standartinio čiaupo galo prisukdavo savo siūlomą metalinį antgalį - dabar kibiras prisipildydavo per 30 sekundžių.

Nežinau, ar jūs iškart supratote prezentacijos rodomą naudą klientui. Prisipažinsiu: aš, kaip ir kiti kolegos - ne iš karto. Tai reiškia, kad man turėjo aiškinti iš naujo. O tas kainuoja brangų laiką, per kurį būtų galima čiaupo antgalius parduoti jau kitiems pirkėjams.

O kad būtų aiškiau klientams, tereikėjo vienos smulkmenos: išgryninti pagrindinę mintį ir visą prezentaciją pakreipti šiek tiek kitaip. Parodyti, kad per 15 sekundžių iki galo atsuktas tradicinis čiaupas pripildo PILNĄ kibirą vandens. O su antgaliu per tą patį laiką - tik PUSĘ kibiro. Būtų akivaizdu, kad sutaupoma iki 50 proc. vandens (antgalis vandenį „atskiedžia” oru - srovės stiprumas toks pat, vandens išbėga mažiau). Tarkim, viešbučiui - akivaizdžiai reikalingas pirkinys. Bet efektingoje prezentacijoje nauda klausytojui turi paaiškėti iš pirmo karto.

Kaip jie jausis, ką galvos?

Viena inovatyvi įmonė pasikvietė mane pagalbon: kad sukurčiau atsakingą prezentaciją jų svarbiam klientui. Nesileisdamas į smulkmenas pasakysiu, kad ta įmonė gamina labai specifinius polimerinius gaminius statyboms. Galima sakyti, dirbtinius grindinio akmenis, kurie atrodo visiškai taip pat kaip tikri „laukiniai” akmenys. Bet tamsoje šviečia. Žodžiu, įmonės išskirtinumas ir stiprioji pusė - kad jos pagamintų „šviečiančių akmenų” pagal išvaizdą beveik neįmanoma atskirti nuo tikrų akmenų.

Mano pasiūlytas prezentacijos scenarijus buvo toks: pirmiausia nenaudokime jokių „PowerPointo” skaidrių, nors šitaip mūsų vietoje pasielgtų 9 iš 10 žmonių. Verčiau išdėliokime ant grindų kokių 10 tikrų tašyto natūralaus akmens trinkelių. Tarp jų įmaišykim porą dirbtinių akmenų, tik jų pradžioje neįjunkime, kad kol kas nešviestų. Pasikviečiam klientą ir jam pasiūlom mažą žaidimą: paprašom atspėti, kurie iš sudėliotų akmenų yra dirbtiniai. Kitaip tariant, kurie du „akmenys” netrukus švies. Pabrėžiam, kad tai yra labai sunki užduotis - net patys įmonės darbuotojai iki šiol nesugebėjo iš pirmo karto atspėti.

Sumanymas geras tuo, kad paprastas ir su intriga. Jokios manipuliacijos, apgaulės ir nepagarbos klientui. Galimi du scenarijai (abu palankūs įmonei gamintojai):

  • klientas neatspės, kurie akmenys dirbtiniai (vadinasi, jie gerai pagaminti - nesiskiria nuo tikrų);
  • klientas atspės (bet tuomet jis jausis išmintingas ir įžvalgus, nes kitiems jo vietoje iki šiol nepavyko išlukštenti tos pačios užduoties).

Tikriausiai smalsu: kaip viskas vyko tikrovėje? Išgirdęs pasiūlymą sudalyvauti žaidime, klientas pradžioje klausiamai kilstelėjo antakį. Bet akimirką pasvarstęs sutiko. Ilgokai stebėjo akmenis, mąstė, kol galų gale bakstelėjo pirštu. Atspėjo teisingai. Ir nusišypsojo. Nes tai buvo nors ir mikroskopinė, bet visgi jo asmeninė pergalė. Kiekvienam smagu, kai sėkmingai išsprendi galvosūkį…

Apibendrinant

Tikriausiai matėte daug nesėkmingų prezentacijų. Daugelyje jų aptiktume pasikartojančių būdingų klaidų:

  • neapgalvotas scenarijus;
  • neaiški pagrindinė prezentacijos mintis;
  • neaiški nauda klausytojui („O kas man iš to?”);
  • klausytojui nuobodu, nes jį verčia klausytis monologo, neįtraukia jo, nesukuria intrigos.

Šiuos trūkumus apvertę „aukštyn kojomis” ir pavertę priešingybėmis - gausime vieną iš paprasčiausių kokybiškos prezentacijos receptų. Taigi, turi būti:

  • apgalvoti scenarijai;
  • aiški mintis;
  • akivaizdi nauda klausytojui;
  • nenuobodu.

 

Taip pat sužinokite, kaip padidinti prezentacijos (pateikties) efektyvumą, įtraukiant publiką: Garantuotos prezentacijos: publika nesnaus

© Arturas Laskauskas. Kontaktai

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Subea / PIXELIO’ nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Vidutiniškai 30 mln.! Tiek „PowerPoint” prezentacijų visame pasaulyje parodoma kiekvieną darbo dieną. O kiek žmonių kasdien kenčia, ekranuose stebėdami nuobodžias skaidres ir klausydami migdančių pranešėjų? Milijonai!..

 „PowerPoint” programa Billui Gatesui kainavo 14 mln. Dolerių. Per 20 metų ji įdiegta į 400 mln. kompiuterių. Ir aštriai kritikuojama: nuo raginimų uždrausti iki parodijinių „PowerPoint” karaokės renginių - kai savanoriai prezentuoja pagal pirmą kartą gyvenime matomą svetimą skaidrių rinkinį iš interneto.

XXI a. biuruose „Pavlovo refleksas” pasireiškia naujoviškai: įjungiame nebe elektros lemputę, bet projektorių - ir publika nugrimzta į snaudulį… Paskaičiuota, kad pro ausis lekiančioms prezentacijoms (pateiktims) vien Vokietijoje iššvaistoma tiek darbo laiko, kad jis kainuotų… 1,6 mlrd. eurų per savaitę!!!

Kaip išvengti projektoriaus sukeltos komos? Štai 3 tarptautinių autoritetų požiūriai.

 G. Kawasakio taisyklė: „10-20-30″

Amerikietis verslo knygų autorius Guy‘us Kawasakis (dirbo kompanijoje „Apple Computers”) sukūrė lengvai įsimenamą taisyklę:

  • 10: „PowerPoint” prezentacijos apimtis - ne daugiau 10 skaidrių;
  • 20: pasirenk taip, kad viską pasakytum per 20 min.;
  • 30: skaidrių šriftas - ne mažesnis kaip 30-ojo dydžio.

      G. Kawasakis tvirtina, kad pranešėjai, visą skaidrę užpildydami smulkiu 10-ojo dydžio šriftu, išsiduoda: jie nepasirengę, nes neapsieina be išsamių užrašų.      

       M. Takahashio metodas: karališko dydžio žodis

      Japonas Masayoshis Takahashis skaidrėse nenaudoja jokių dizaino įmantrybių ar animacinių efektų. Vien tik tekstas. Tačiau milžiniško dydžio - dažniausiai skaidrėje telpa tik vienas žodis (maždaug 200-ojo dydžio šriftas). Rengiantis pranešimui, tenka pasukti galvą: koks vienintelis žodis geriausiai tiktų koncentruotai išreikšti visą idėją, pavyzdį ar argumentą. Skeptikai prieštarauja: bepigu japonams visą žodį parašyti vienu dideliu hieroglifu. Panašų stilių propaguojantis amerikiečių profesorius Lawrence‘as Lessigas „PowerPoint” ptrezentacijos skaidrėse rodo tik smarkiai padidintas trumpas frazes ir paveikslėlius (prigijęs terminas „Lawrence metodas”).

       M. Pöhmas: griežta „techninė patikra” skaidrėms

      Anot garsiausio šveicarų retorikos konsultanto Matthiaso Pöhmo, skaidrė ekrane jei ir turėtų pasirodyti, tai tik po to, kai atitinkamą tekstą jau būna pasakęs pranešėjas - bet ne atvirkščiai. M. Pöhmas siūlo iš skaidrių išmesti viską, kas nebūtina: įmonės logotipą, paantraštes, iliustracijų aprašymus, diagramas… Palikti tik po vieną žinią kiekvienoje skaidrėje. O „apsivalius” dar pasitikrinti: bet kurią „PowerPoint” skaidrę vos 2 sek. parodyti pašaliniam žmogui ir išjungus pasiteirauti, ką spėjo pamatyti ir suprasti. Jei per porą sekundžių nepavyko suvokti skaidrės - jos vieta šiukšlių kibire…

       Tiesa, aukščiausios klasės kalbėtojai visai nesinaudoja „PowerPoint” pateikčių programa, bet čia jau atskira tema.

       Kaip patobulinti “PowerPointo” prezentacijos skaidres - skaitykite straipsnyje „Prezentacijos su “PowerPoint”: patobulinimai per 30 min.“.

 

 © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Urs Mücke / PIXELIO’ nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »


Amerikiečiams mirties baimė yra tik antroje vietoje. Labiau jie bijo… viešai pasakyti kalbą (tai apklausos duomenys)! Bet net ir tiems, kurie kalbėti nebijo, lieka nemalonus dalykas: nepatogūs klausytojų klausimai prezentacijos  (pateikties) metu. Kaip tokiose situacijose sukasi iškalbingiausi profesionalai?

Prieš laužtuvą – kitu laužtuvu

Kadaise kaip bendraautorius dirbau populiarioje TV laidoje. Kartą gerokai „užvažiavom“ visiems žinomam politikos patriarchui. Jau kitą rytą laidos autorius užgriuvo skambučiai „iš aukščiau“, grasinimai teismais… Toje televizijos stotyje dirbusi atšiauraus būdo teisininkė (būtent jai teks srėbti visą košę). abiems laidos vedėjams (pavadinkim juos, tarkim, Eigirdu ir Kąstyčiu) vietoj pasisveikinimo drėbtelėjo be reveransų: „Tai ką, p…ukai! Prisidirbot?!” Kąstytis, teisininkės iki tol nepažinojęs, sustingo. O Eigirdas perėmė iniciatyvą vieninteliu sakiniu: „Žiūrėk, Auksuole (vardas pakeistas) – tau iš smakro va koks ilgas plaukas styro!” Teisininkė klausimų nebeturėjo…

Sutinku: visiškai nedžentelmeniškas būdas nepalankioje pokalbio situacijoje reaguoti į grubų klausimą. Bet atkreipkite dėmesį: kokios taktikos ėmėsi žurnalistas? Taip, teisingai, jis nepuolė teisintis. Vietoj atsakymo pasirinko visai netikėtą manevrą…

Seminaruose, kur pareigūnus mokau duoti interviu, manęs dažnai klausia: kaip išsisukti nuo nemalonaus klausimo. Nesmagių klausimų gaunate ir kitur: tarkim, jei sakote kalbą susirinkime. Arba  prezentacijos metu pateikiate pasiūlymą (partneriams, klientams ir t. t.). Tada ir pasitaiko situacijų, kai tenka vienaip ar kitaip atsakyti blogai nusiteikusiems gudročiams. Kaip reaguoti? Štai kelios strategijos.

Kontraklausimas

Gūdūs 1995-ieji. Didelėje Vilniaus įmonėje revizuojama darbuotojų kvalifikacija ir atlyginimai. Direktorius naudojasi proga, kad „pastatytų į vietą” nepataikaujančią darbuotoją – klausinėja ją apie užsienio kalbų mokėjimą, kitus sugebėjimus ir staiga su pergalinga šypsena meta: „Dirbti su kompiuteriu – mokame?” (Svarbi detalė – anuomet net pajėgiose kontorose iš 1 000 darbo vietų kompiuteriai būdavo gal tik kokiose trijose ar penkiose – buhalterijoje, gal raštinėje. Kitur – tik rašomosios mašinėlės). Ir dabar pats įdomumas! Šios istorijos herojė neskubėdama apžvelgia kabinetą ir klausia: „Iš tiesų – o kur gi tas mūsų kompiuteris?..”

Kitas pavyzdys – iš naujesnių laikų. Akcininkai „iš viršaus nuleidžia” naują darbuotoją, kurios tikrųjų kėslų niekas nežino. Ji pati neslepia, kad nusiteikusi ryžtingai – tuoj pradės „šluoti”. Ir štai mūsų dama vienam senbūviui tarsi revolverį įremia nepatogų klausimą – apie įmonės direktorių. Atsakant atvirai, tektų nepalankiai atsiliepti apie tiesioginį savo vadovą. Reikia kitokios išeities. Įmonės senbūvis pritaikė kombinuotą techniką ir atsakė šitaip:: „Mano tautybė leidžia į klausimą atsakyti klausimu – o ką tu pati manai apie šią situaciją?” Moteris sutrinka: „Kaip? Kokia tautybė?” – „O čia jau klausimas, nesusijęs su reikalu, ir jį norėčiau palikti neatsakytą…” Pokalbis baigtas…

Šis žmogus panaudojo nesudėtingą gudrybę: nerasdamas kitos išeities, stresinėje situacijoje į klausimą atsakė klausimu. Tą galime daryti pasinaudodami kad ir tokiomis formuluotėmis:

  • „O kaip manote jūs pats?“
  • „Kuo remiatės, būtent šitaip formuluodamas klausimą?“
  • „Kodėl jums kyla toks klausimas?“

Tai principas iš rytų kovos menų: smūgio energiją nukreipti taip, kad ji grįžtų smūgiuojančiam (tik svarbu įvertinti, kad galime dar labiau suerzinti puolėją).

„Siųsk kitam“

Norėdami laimėti laiko (kad apsvarstytume atsakymą), galime klausimą peradresuoti kitiems pokalbio dalyviams (jei tokių yra):

· „Geras klausimas. Arūnai, gal padėtumėte man atsakyti?“

· „Gal kam nors iš jūsų teko susidurti su panašia situacija? Galite pasidalinti patirtimi?“

· „Prieš pasakydamas savo nuomonę, norėčiau pasiteirauti – o kaip mano kiti?“

„Trojos arklio“ klausimas

Įsivaizduokime tokią situaciją. Vyksta interviu. Žurnalistas kreipiasi į pašnekovą: „Spaudoje buvo rašyta, kad po to, kai tapote nepageidaujamas ankstesnėje darbovietėje, perėjote dirbti į kitą bendrovę ir esate paskirtas naujuoju direktoriumi. Kokių artimiausių reformų imsitės?“

Ar pastebėjote, kaip sulipdytas klausimas? Pirmojoje dalyje lyg tarp kitko užsimenama, kad pašnekovas buvo nebepageidaujamas ankstesnėje įmonėje. Jei atsakydamas žmogus nutylės, nepalankus teiginys liks galioti kaip nepaneigtas. Ne visi sugeba įžvelgti tokių klausimų klastą – ypač duodami interviu, kai stresas ir taip didelis, o klausimui įpusėjus, pašnekovai dažniausiai jau svarsto, kaip atsakys. Žurnalistai tokius klastingus klausimus vadina ir platforminiais klausimais, ir klausimais-balkonais su pradžioje pateikiamais teiginiais. Aš tokius klastūnus vadinčiau klausimais su „Trojos arkliu“. Panašiais atvejais svarbiausia įdėmiai klausytis ir nepraleisti pro ausis nuodingų teiginių. Prieš atsakant, pirmiausia reikia paneigti nepalankią informaciją: „Pradžioje norėčiau, kad žiūrovams nesusidarytų klaidingas įspūdis apie mano praeitį. Nebuvau nepageidaujamas. Ankstesnėje darbovietėje aš padariau sėkmingą karjerą, puikiai sutariau su kolektyvu ir pelniau klientų pagarbą. O atsakydamas apie artimiausias reformas…“

Performuluokime klausimą

„Tai ką gi jūs galit, jei nieko negalit?” – šitokio sugestyvaus žurnalistinio klausimo pavyzdį iš savo praktikos man nurodė vienos valstybinės inspekcijos vadovai (sugestyvus – tai sau pačiam nepalankų atsakymą sufleruojantis klausimas).

Kai klausime slypi dar ir kaltinimas, geriausia – nukenksminti perfrazuojant: „Supratau. Tai klausimas apie tai, ką, nepaisant visų suvaržymų ir riboto biudžeto, mums pavyksta nuveikti. Kaip tik šiemet mes išaiškinome 30% daugiau pažeidimų ir tai tik vienas iš mūsų laimėjimų…”

Posūkis į patogesnę temą

Jei tiesiai į kaktą atlekia visiškai nepatinkantis klausimas, neignoruokime jo – smuktų mūsų reputacija kitų pokalbio dalyvių akyse. Verčiau sakiniu ar dviem pereiti prie temos, kuri mums patiktų labiau. Pasinaudokime kad ir tokiais jungiamaisiais „tiltais”:

· „Jūsų klausimas susijęs su vienu atveju, bet pažvelgus plačiau, …“

· „Iš tiesų problema netgi ne čia, bet…“

· „Šiuo atveju kur kas svarbiau kalbėti ne apie…, bet apie…“

Vengiant tiesaus „Taip“ ir „Ne“

Žmonės, kurie duonai užsidirba klausinėdami (pvz., žurnalistai arba tardytojai) visus klausimus skirsto į atvirus („Kaip sekėsi mus surasti?“) ir uždarus („Ar lengvai mus suradote?“). Atviraisiais klausimais pašnekovas skatinamas papasakoti plačiau, o uždaraisiais – aiškiai vienu žodžiu įvardinti savo poziciją: taip arba ne.

Tačiau kai žmogus jaučiasi spaudžiamas, su uždaru klausimu elgiasi tarsi su atviru – šitaip išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo ir papila ištisą pasakojimą. Pvz., jei savo informacinių technologijų specialisto nebe pirmą kartą klausime: „Tai gal jau susipažinai su naujausia kompiuterinės programos versija?“, jis galėtų išslysti: „Taip, panašu, kad ten daug kas pakeista. Tikriausiai turėsiu iš naujo įdiegti kelias kitas programas. Bet kuriuo atveju man dar reikės šiek tiek laiko“.

Pernelyg asmeniški klausimai

Žurnalisto klausimas tarptautiniu mastu žinomam Lietuvos sportininkui: „Už Atlanto praleidžiate ištisus mėnesius. Nejaugi nė karto nebuvote neištikimas draugei, likusiai Lietuvoje?“ (stebėjau tą interviu ir tiesiog stebėjausi, bet žurnalistai interviu daro ir šitokiais būdais). Arba dažnai jaunų šeimų girdimi žodžiai: „O kada turėsite dar vieną vaikutį? Vieno mažoka…“

Kai aplinkiniai lenda nesubtiliais klausinėjimais, pravers kuri nors iš šių strategijų.

· Pateikite konkrečios informacijos, bet neatsakykite į esmę (paklaustam „O, nusipirkai BMW? Gerai moka naujoje darbovietėje?“ galima atsakyti kad ir taip: „Kai susiradau patį pirmą darbą, lėktuvo bilietui į Londoną išleisdavau 6 mėnesių algą. Man mokėdavo tikrai mažai. Bet investavau į savo kvalifikaciją ir per 7 metus uždarbis pakilo 30 kartų…“)

· Pavyzdžiu arba trumpu pasakojimu aiškiai duokite suprasti, kad neatsakysite („Gal galėtum paskolinti savaitgaliui naują Carlos Bruni kompaktą?“ – „Mano vienas draugas mėgsta sakyti, kad knygos ir žmonos niekam neskolina. Mano sąraše dar yra ir kompaktiniai diskai. Bet mielai duosiu disko kopiją“)

· Su humoru sukite į šalį ir duokite suprasti, kad šis klausimas kitiems neturėtų rūpėti („Kiek jums metų?“ – „Kaip tik prisiminiau gerą anekdotą apie amžių. Tėvas sako sūnui: „Būdamas tavo metų, Smetona jau buvo geriausias klasės mokinys.“ Sūnus atšauna: „O būdamas tavo metų, jis buvo prezidentas…“)

· Nuginkluojantis kontraklausimas su keliomis alternatyvomis (štai kelios idėjos atsakymui į tą patį klausimą apie mūsų amžių: „Jus domina mano biologinis amžius ar tai, kiek jauna aš jaučiuosi?“ arba aštriau: „Klausiate, norėdamas pasakyti komplimentą ar užgauti?“)

Pabaigoje – šaltas dušas

Nenoriu klaidinti, kad gudriais triukais visuomet įmanoma prasmukti, neatsakius į nemalonų klausimą. Po bet kurio išsisukinėjančio manevro patyręs pašnekovas paleis kontrolinį šūvį: „Bet jūs neatsakėte į mano klausimą, todėl pakartosiu jį: jūs už ar prieš?“ Ir kuo trumpesnė formuluotė, tuo akivaizdžiau bus visiems diskusijos dalyviams: išties neatsakėte.

Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti laimę – gal pavyks atsakyti puikiai. Kaip tame anekdote, kur vyras stotyje priekaištauja žmonai: „Ar negalėjai greičiau susiruošti? Nebūtume pavėlavę į traukinį…“, į ką jo pati atsako: „O tu ar negalėjai nelėkti kaip akis išdegęs? Nereiktų dabar taip ilgai laukti kito traukinio…“

P.S. Nebeklausiu jūsų: kokią atsakymo strategiją pasirinko žmona. Dedu tašką.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© M.v.S./Scheherazade  / pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Kaip pasirengti prezentacijai (pvz., pasiūlymo pristatymui), kai spaudžia laikas? Ko griebtis pirmiausia?


Šįkart pasiūlysiu vien iš būdų. Jį lengva prisiminti. Juo naudojantis, galima pasitikrinti, ar nepamiršome svarbiausių dalykų. Tas būdas panašus į vieną renginį, kurį visi gerai žinome ir puikiai išmanome…

„Vakarienės“ metodas

Pagal šį metodą prezentacijos (arba kaip dabar sakoma, pateiktys) planuojamos panašiai kaip kviestinė vakarienė su draugais.

1. Pradžioje pagalvojame: kokie svečiai atvyks į vakarienę ir ką jie mėgsta? Planuojant prezentaciją – panašiai: pradedame nuo to, kas bus mūsų klausytojai ir kas jiems būtų įdomu.

2. Prasideda darbas virtuvėje. Ruošiant vakarienę – sukuriamas meniu, parūpinami ingredientai, stalo dekoravimo priemonės, plaunamos daržovės, ruošiama mėsa, blizginamos taurės ir atliekami kiti reikšmingi, bet vakarienės svečiui nematomi darbai. Rengiantis prezentacijai (pateikčiai) – lygiai tas pat, tik čia pasirengiamas struktūrinis prezentacijos planas (meniu), jei reikia – demonstracinė medžiaga, iliustracijos, „PowerPointo“ prezentacijos skaidrės, įranga, užrašai, pavyzdžiai, linksmos istorijos ir kt.

3. Svečiams renkantis, neapsunkiname jų iškart rimtais kepsniais. Pirmiausia – aperityvas apetitui sužadinti. Prezentacijos atveju jį atitinka trumpa įžanga, kurios tikslas – sudominti, sukelti apetitą tam, kas bus toliau. Čia jau reikia ir išmonės, ir fantazijos – šimtą kartų „ragauti“ dalykai nepadarys įspūdžio, reikia kuo originalesnių receptų.

4. Po apšilimo ateina laikas ir pagrindiniam patiekalui arba prezentacijos pagrindinės idėjos (pasiūlymo, sprendimo) išdėstymui.

5. Gero vakaro karūnavimui – desertas, kuris tuo pačiu yra ir signalas apie artėjantį finalą. Prezentacijoje jį atitinka įsimenama pabaiga. Tai gali būti apibendrinimas, kvietimas imtis veiksmų ar kt., bet aš laikausi nuomonės, kad prezentacijos pabaigoje turi būti įtvirtinama pagrindinė viso pranešimo idėja, tik ją reikia pateikti ryškiau – kad išliktų klausytojų atmintyje.

Štai ir visas panašumas į vakarienę. Jis padės prisiminti penkis prezentacijos rengimo ir realizavimo etapus. Stulbinančiam efektui vien to nepakaks. Toliau skaitykite: Garantuotos kokybės prezentacija: receptai (1) .

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos. © Uwe Schlick  / pixelio nuotrauka

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: www.prezentavimas.lt

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Prezentacija (pateiktis)? Daugeliui dirbančiųjų ji automatiškai asocijuojasi su kompiuterine „PowerPointo“ programa: ekranas, projektorius ir skaidrės… Apklausos rodo: dauguma tokių prezentacijų yra migdančios ir nuobodžios. Sudomina vidutiniškai tik 1 iš 30 prezentacijų! Pagrindinė priežastis – daugelis pranešėjų svarbiausiais laiko du dalykus: dalykinę (arba profesinę) informaciją ir demonstracinę įrangą. Tuo tarpu jie patys mieliau lieka antrame plane (viena konsultuota klientė yra sakiusi, kad ji slepiasi už skaidrių, nes nenori būti dėmesio centre). Daug kalbėtojų per mažai reikšmės teikia emocijoms. Iš čia ir pranešimo stilius: nuasmenintas, monotoniškas, migdantis.

Nenuobodi prezentacija?

Asmeniškai aš esu tos nuomonės, kad „PowerPointo“ parengčių programą jau galima pamiršti, nes sėkmingiausiose prezentacijose publikos susižavėjimas pasiekiamas visiškai nenaudojant nei projektoriaus, nei skaidrių. Yra kitų priemonių – efektyvesnių.

Tačiau kai vedu seminarus „Garantuotos kokybės prezentacija“, kai kurie žmonės man sako, kad jie nesijaučia esantys stiprūs kalbėtojai, todėl iškart atsisakyti „PowerPointo“ jiems nedrąsu. Bet iškalbos įgūdžius patobulinti gali kiekvienas - jei tik tai aktualu.

Ko norėtume iš publikos?

Kai prezentaciją rengiame darbuotojams, verslo partneriams ar klientams, paprastai turime tikslą – pasiekti, kad mūsų klausytojai kaip nors sureaguotų. Pvz., kad pirktų mūsų produktą. Arba susidomėtų idėja. Arba patikėtų siūlomu problemos sprendimu. Arba bent nebeūtų kategoriškai prieš ir sutiktų padiskutuoti ir t. t. Paradoksalu, bet jei pranešėjo paprašytume vienu sakiniu pasakyti savo prezentacijos (pateikties) tikslą, 9 iš 10 žmonių sunkiai susidorotų su tokia užduotimi. Atitinkamai jie rengia ir savo prezentacijas - be aiškaus tikslo. Vienoje reklamos agentūroje mačiau, kaip labai profesionalus režisierius pravedė prezentacijq. Jo kompetencija niekas nesuabejojo, bet renginiui pasibaigus, vieni kitų klausinėjo: „Palauk, o ką jis norėjo tuo pasakyti?“ Tuo tarpu kokybiškos prezentacijos atveju jų atmintyje būtų likusi viena mintis, pvz., „Šitaip mes lengviau savo kūrybinę idėją parduosime klientui“ arba „Naudodamiesi šiais patarimais, mes sutaupysime 20% kūrybai išnaudojamo laiko“ ir t. t.

Neskandinkime duomenų potvynyje

Ar tik ne prancūzų filosofas Voltaire laiške yra atsiprašęs draugo: „Atleisk, neturėjau laiko trumpam laiškui, tad parašiau ilgą“. Mintį išreikšti trumpai – sudėtinga. Daugelio prezentacijų (pateikčių) skaidrėse būna žiauriai daug smulkaus teksto. Bet kuo daugiau prirašyta, tuo nereikšmingesnis tampa pats pranešėjas –  klausytojai beveik viską gali perskaityti skaidrėse. Kai publika įsikniaubia į tekstą, pranešėjui pelnyti klausytojų dėmesį – dar sunkiau.

Gera prezentacija visuomet yra interaktyvi: užduokime publikai retorinių klausimų, pagalvokime, kuo ją pralinksminti, kur suteikti progą susimąstyti. Kreipkimės į publiką, sukurkime tinkamą nuotaiką – bendraukime, o ne sakykime monologą. Nes koks gali būti bendravimas, kai daugelis pranešėjų publikai atsuka nugarą ir skaito tekstą iš savo skaidrių ekrane…

Pasakokime įdomias istorijas

Žmonės mėgsta istorijas ir tikrus pavyzdžius iš gyvenimo. Gal ir jums verta savo prezentaciją „supakuoti“ į sudominančią istoriją, kuri išliktų klausytojų atmintyje? Ryškūs pranešėjai savo pasisakymo dramaturgiją vysto panašiai kaip knygų arba filmų autoriai. Yra daugybė scenarinio plano variantų. Štai vienas paprastesnių – iš penkių sudedamųjų dalių:

  1. Įdomi įžanga – kad sukeltume publikos susidomėjimą.
  2. Įvardijame problemą, aktualią klausytojams – kad jie jaustų, jog rūpi mums.
  3. Papasakojame apie idealią būseną (kaip viskas atrodytų, jei išspręstume problemą) – tuo siekiame, kad publika suklustų ir lauktų, kokį problemos sprendimą pasiūlysime.
  4. Pristatome problemos sprendimo būdą – kad klausytojai sužinotų, kaip jie (su mūsų pagalba) pasieks idealią būseną.
  5. Didysis finalas: apibendriname ir akcentuojame pagrindinę mintį – kad klausytojai aiškai suprastų ir prisimintų, kokį (mūsų pageidaujamą) kitą žingsnį jie turėtų žengti.

Jei turėdami savo prezentacijos scenarinį planą, negalite apsieiti be „PowerPointo“ skaidrių, pamėginkite jų kiekį sumažinti. Tarkim, palikite 10 skaidrių. Paprastai vienai „skaidrei pristatyti“ reikia vidutiniškai 2 minučių (10 skaidrių prezentacija vidutiniškai užtruktų 20 minučių).

Žinoma, geriau, kai pristatomos idėjos. O ne skaidrės. Jos – tik papildoma pagalbinė priemonė, bet ne prezentacijos centras.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: www.prezentavimas.lt

© Wilhelmine Wulff_pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »