Posts Tagged “garantuotos kokybės prezentacija”

Prieš svarbią prezentaciją reiktų pasitikrinti - ar gerai pasiruošta. Tačiau savo paties darbo kokybę įsivertinti būna nelengva. Pasitikrinimui gali praversti šie kontroliniai klausimai:

.

1. Ar pats sau jau esu išsiaiškinęs, KOKIĄ žinią pranešu šioje prezentacijoje: GERĄ ar BLOGĄ?

Tai itin svarbu, jei prezentacijos klausysis vadovai - jie jau pradžioje norės žinoti: viskas tvarkoj ir toliau gal net nebebūtina klausytis? O Jei pranešama apie grėsmes ir reikia reaguoti - kitas reikalas.

Bėda ta, kad ekspertai kai kada naudoja tik specialistams suprantamą terminologiją, o mažiau įsigilinę į temą klausytojai po prezentacijos susižvalgo: “Tai čia visa tai reiškia, kad yra gerai, ar kad blogai?” Šito reiktų išvengti.

.

2. Ar mano prezentacijoje yra įvardinama kokia nors NAUDA arba GRĖSMĖ publikai?

Prezentacijų autoriai kartais pernelyg įsigilina į technines pristatomo produkto charakteristikas. Arba kalba apie tai, kas rūpi jiems patiems, o ne klausytojams. Pvz., “Kai patobulinsim interneto svetainę, tas operacijos mygtukas bus ne trečiame meniu lygyje, bet pirmame”. Toks pasakymas nebūtinai sudomins klausytojus. Jie labiau suklustų, jei išgirstų apie naudą jiems, klausytojams, pvz.: “Kai patobulinsim interneto svetainę, tas operacijos mygtukas bus startiniame puslapyje. Jūs galite paklausti: o kokia iš to nauda jums? Atsakysiu: anksčiau jūs kas kartą sugaišdavote vidutiniškai po 7 sek., kol internete “prisikasdavote” iki šio mygtuko, o nuo šiol tai pačiai operacijai jums pakaks 1 sek., t. y. jūs sutaupysite laiko - vien jūsų padalinyje bus iš viso sutaupytos 2 valandos kiekvieną mėnesį.”

.

3. Ar klausytojams bus aišku, ką po mano prezentacijos jie turėtų daryti KITAIP negu iki šiol?

(Pvz., “Apibendrindamas pasakysiu: siūlau už komunalines paslaugas mokėti nebe per internetinį banką, o pasinaudojant tokia ir tokia interneto svetaine, kuri yra patikima, saugi ir už paslaugas ima mažiau negu bet kuris bankas”).

.

4. Kodėl prezentacijos klausytojai turėtų patikėti, kad mano pasiūlymas yra geras ir apgalvotas?

Ar mano prezentacijoje pateikiami įrodymai ir argumentai klausytojams tikrai bus įtikinantys? Šiaip dažniausiai nereikia dešimčių argumentų - pakanka trijų. Bet su sąlyga, kad tai stiprūs argumentai.

.

5. Ar mano prezentacijoje pateikiami ne vien abstraktūs teiginiai?

Kitaip tariant, ar prezentacijoje yra pavyzdžių, tikrų atvejų iš praktikos, statistikos duomenų, tyrimų rezultatų, iliustracijų ir kitų konkrečių, o ne abstrakčių dalykų?

.

6. Ar pasiklausius mano prezentacijos, įmanoma ją perpasakoti kitiems?

Įsivaizduokit, kad kuris nors jūsų būsimas klausytojas turės perpasakoti jūsų prezentaciją savo kolegoms, kurie nebuvo jūsų prezentacijoje. Jei perpasakoti nelengva - vadinasi, prezentacija pernelyg neaiški. Arba joje visko per daug. Arba ji pernelyg teoretizuota, abstrakti, nepraturtinta pavyzdžiais.

.

7. Ar esu apgalvojęs, kokių klausimų man gali po prezentacijos pateikti klausytojai?

Dar geriau, jei pasvarstysite, kurie klausimai gali būti sunkiausi ir kaip į juos atsakytumėte.

.

.

Taip pat jus gali sudominti šie patarimai: Dažniausios rekomendacijos “PowerPoint” prezentacijoms

.

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ką daro dauguma žmonių, kai pradeda rengtis naujai prezentacijai? Pradžioje susikuria pirmąją “PowerPoint” skaidrę (dažniausiai - su prezentacijos pavadinimu). Po to “kepa” antrą, trečią, ketvirtą saidrę su informacijomis, argumentais ir t. t. Tada kai ką priduria, kai ką išmeta, o pabaigoje prideda apibendrinimą. Na, gal dar antrojoje skaidrėje prideda prezentacijos turinį.

O ką, jei bent kartą apvertus viską aukštyn kojomis ir pradėjus nuo… prezentacijos pabaigos? Gal pirmiausia pasvarstykite:

  • Kokio rezultato norėtumėte pasiekti savo prezentacija? Ką jūsų klausytojai turėtų galvoti po prezentacijos? Arba ką pirkti, kaip elgtis, kokiam požiūriui arba idėjoms pritarti?
  • Pradėkite ne nuo pirmos skaidrės, bet nuo apibendrinimo! Įsivaizduokite, kad jau pristatėte paskutinį savo prezentacijos turinio punktą ir belieka pasakyti: “Apibendrindamas pasakysiu…” Ką svarbiausio pasakytumėte tokiu atveju?
  • Kaip galėtų skambėti Jūsų paskutinis prezentacijos sakinys? Gera prezentacija baigiasi ne beverčiu laiko švaistymu (”Dėkoju, kad išklausėte”…), bet raginimu veikti: kreipimusi, patarimu, linkėjimu ar kt. Pagalvokite - kas tai galėtų būti jūsų atveju?
  • Kai jau turėsite paskutinį savo prezentacijos sakinį, tik tuomet pradėkite konstruoti visą prezentaciją ir svarstyti: kokių faktų, statistikos ir kitos informacijos reiktų pasirankioti, kad būtų galima privesti iki to apibendrinimo, kurį ką tik susigalvojote…

Visa tai gali atrodyti keista. Tačiau daugybė profesionalų iš tiesų prezentacijos kūrimą pradeda nuo svarstymų: koks bus mano paskutinis sakinys? Kas yra ta pagrindinė mintis, kurią norėčiau pranešti šioje savo prezentacijoje?

Šitaip jie išvengia vienos iš didžiųjų klaidų, kurios būdingos nesėkmingoms prezentacioms: kad klausytojai lieka nesupatę, ką jiems norėjo pasakyti prezentacijos autorius.

Taip pat Jus gali sudominti: Dažniausios rekomendacijos “PowerPoint” prezentacijoms

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas (Kontaktai)

JMG / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kartais atsitinka taip, kad iki jūsų kalbėjęs žmogus užtruko ilgiau, negu jam buvo skirta. Arba pats svarbiausias jūsų prezentacijos klausytojas negalės klausytis iki pabaigos. Kitaip tariant, sužinote nemalonią naujieną: vietoj planuoto pusvalanžio ar valandos savo prezentacijai jūs turite tik 10 minučių…

Kaip tokioje streso situacijoje elgiasi daugelis pranešėjų? Dažniausiai – bando pagreitinti kalbos tempą ir sparčiau ekrane kaitalioti skaidres - t. y. visą prezentacijos informaciją klausytojams sukimšti per trigubai ar keturgubai trumpesnį laiką. Tačiau tai susiję su dviem blogybėmis. Pirma, kai žmogus kalba skubėdamas, publikai jis atrodo įsitempęs ir nepasitikintis savimi - tai neprideda taškų specialisto įvaizdžiui. Antra, klausytojų smegenys nėra linkę sunkiai dirbti ir kapstytis informacijos lavinoje - jos greit pavargsta ir atsiriboja nuo prezentacijos. Aš pats esu matęs prezentaciją, kurios autorius ekrane pašėlusiu greičiu prasuko 260 “PowerPoint” skaidrių ir manė, kad šitaip “pasivijo” laiką. Man kaip klausytojui įspūdis buvo toks, tarsi knygyne sumokėčiau visą knygos kainą, bet man leistų tik skubotai perversti pirmus puslapius su turiniu… Žodžiu, pagreitintas visos prezentacijos “prasukimas” - ne išeitis. Geresnis variantas - neprarasti humoro ir suktis iš padėties išmintingiau.

Ką tokiu atveju daro prezentacijų profesionalai?

Įmanomos trys išeitys.

Pirma: iš anksto pasiplanuoti dar rengiantis prezentacijai - pagalvoti, ką darytumėte, jei nuvykęs į vietą, prezentacijai gautumėt mažiau laiko, negu buvo sutarta. Kas būtų tie svarbiausi dalykai, kuriuos būtinai reiktų paminėti? Tarkim, turite parengę 20 skaidrių - kurias 4 iš jų būtinai parodytumėte?

Antra: ne lėkti kaip patrakus per visas turimas skaidres, bet peršokti ir praleisti tas vietas, kurios nėra pačios būtiniausios prezentacijoje. Išduosiu profesionalų paslaptį: jūsų klausytojai juk nežino, ką esate suplanavę jiems parodyti ir pasakyti - jie ir nepastebės, jeigu šį bei tą praleisite. Tiesiog kompiuterio klaviatūroje surinkite reikiamą “PowerPoint” skaidrės eilės numerį ir klaviatūroje paspauskite “Enter” - iškart atsidursite reikiamoje skaidrėje (tiesa, verta iš anksto žinoti, kuriuos numerius turi svarbiausios jūsų skaidrės).

Trečia (rizikingesnė): visiškai kraštutiniu atveju galima atšaukti prezentaciją ir tartis dėl kito karto - kai publika galės jūsų prezentacijos išklausymui skirti tiek laiko, kiek buvo suderinta iš anksto.

Taip pat skaitykite: Dažniausios rekomendacijos “PowerPoint” prezentacijoms

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas (Kontaktai)

Gerd Altmann /Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kartą susimąsčiau: ką patarčiau, jei savo gero draugo prezentacijai patobulinti turėčiau tik 1 minutę? Duočiau jam 3 patarimus. Vienas jų - šiame straipsnyje.

Per 10 pastarųjų metų nesu girdėjęs ką nors piktinantis, kad prezentacija (PowerPoint pristatymas, pateiktis) užtruko per trumpai. Priešingai. Dažniausiai prezentacija būna per ilga.

Kai klausytojai informaciją priima ausimis (ne akimis), pirmoji dėmesio krizė pasiekiama vidutiniškai 3-iąją pristatymo minutę. Tą akimirką auditorijos mintys nejučia atitrūksta nuo prezentacijos arba mažų mažiausiai dėmesys susilpnėja (neatsitiktinai Vakaruose komercinės radijo stotys tarp dainų kalba ne ilgiau kaip 2 min. 30 sek.). Blogiausia, kad standartinis pristatymas ar prezentacija trunka gerokai ilgiau - ir pusvalandį, ir valandą…

Pagal JAV verslo autoriteto Guy‘aus Kawasakio taisyklę „10-20-30″ gera prezentacija turėtų trukti ne ilgiau kaip 20 min. Vertingas patarimas prezentacijų (pateikčių) rengėjams. Tačiau didėjant gyvenimo tempui ir informacijos perkrovai, šis trukmės limitas jau per švelnus. Ypač tais atvejais, kai prezentacija skirta aukščiausio lygio vadovams (jų laikas - brangiausias resursas). Arba konkursinėje situacijoje - kai vienas po kito publikai pristatymus rengia keletas konkurentų.

Pranašumo formulė: patrigubinkite

Taigi, patarimas norintiems sublizgėti tarp konkurentų: jūsų prezentacija (pristatymas) turi būti trigubai trumpesnė negu kitų, ir į ją reikia investuoti trigubai daugiau laiko (idealiu atveju - dešimteriopai daugiau, nes į 1 val. sėkmingos prezentacijos paprastai investuojama 10-90 val. pasiruošimo).

Šiame patarime slypi triguba nauda: trumpesnė prezentacija mažiau vargins klausytojus. Ją lengviau įsimins. Trečioji nauda - dar didesnė: siekdami sutrumpinti prezentaciją, patys norom nenorom turėsite atlikti du nelengvus, bet visada atsiperkančius žygdarbius:

  1. sugrupuoti informaciją į pirmaeilę ir antraeilę (pastarosios geriausia iš viso atsisakyti);
  2. susisteminti pirmaeilę informaciją pagal aiškią logiką - kad viską būtų galima išdėstyti ne daugiau negu 3-5 esminiais punktais.

Gerai susisteminta informacija publikai siunčia pranešimą „tarp eilučių” - prezentacijos autorius yra disciplinuotas, kompetentingas ir gerai pasirengęs.

Drąsiausiems - „5 min. principas”

O dabar tas pat patarimas - kitaip. Tiems, kas turi daugiau patirties su prezentacijomis (pateiktimis, pristatymais). Arba tiems, kam reikia maksimalaus efekto. Sutalpinkite esmę į 5 minutes, o visa kita serviruokite „pagal apetitą”. Numanau pirmąją jūsų reakciją: juk netilps kokių 80-90 proc. informacijos? Ką su ja daryti?

Išnaudoti! Tik ne informacinėje prezentacijos dalyje, o po pirmųjų 5 minučių pasiteiraujant publikos - kokių bus klausimų. Jei klausimų neatsiranda, galima pačiam kelti retorinius klausimus. Nes į šalį atidėję 80-90 proc. informacijos, turėsite gerą įdirbį ir didelį atsargų bagažą.

Su šia tema susijęs straipsnis:

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (ketvirta klaida)

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas Kontaktai

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

© Maren Be-ler / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

  

Viena dažniausių klaidų: per prezentaciją naudojama vienintelė įtikinimo priemonė - “PowerPointo” skaidrės. Pateiksiu 10 pačių paprasčiausių idėjų - kokias alternatyvas galima išnaudoti vietoj ekrano, projektoriaus ir skaidrių.

 

  1. Demonstravimas su rekvizitais. Patikrintas dalykas: per prezentaciją rankoje iškeltas tinkamai pagal temą parinktas daiktas pritraukia daug daugiau dėmesio negu to paties daikto nuotrauka “PowerPointo” skaidrėje. Tokiais atvejais rodomas, pvz. nekokybiškas konkurentų produktas ir kokybiškesnis savas gaminys. Arba senesnis ir naujesnis modelis - akivaizdžiai parodant privalumus. Vienas Gariūnų turgaus virtuozas pasakojo, kaip virtuvinius peilius sklandžiai parduodavo tada, kai pademonstruodavo, kaip jais supjaustomos kartoninės televizorių dėžės.
  2. Įtraukti prezentacijos klausytojus - kad jie taptų įvykio dalyviais. Savo seminaruose (tai irgi prezentacija, vadinama ir nauju lietuvišku terminu pateiktis) kartais naudoju tokį pratimą: pasikviečiu iš auditorijos vyruką, akivaizdžiai stambesnį už mane kokius 2 kartus. Ir paprašau atsistoti taip, kad būtų pasiruošęs su manimi „laužti ranką”. Auditorijos dėmesiu tokiomis akimirkomis nesiskundžiu. „PowerPointu” nepasiekčiau ir dešimtadalio efekto…
  3. Žymūs vardai - pasakojant sėkmės istoriją. Konsultavau vieną Lietuvos odos dirbinių gamintoją, kuris ilgai (deja, ir migdančiai) pasakojo apie savo verslą, kol pasakė: „Mano odiniai diržai parduodami su HUGO BOSS, ESPRIT ir BALTMAN prekiniais ženklais.” Iškart suklusau…
  4. Palyginimas: kai pasakodamas sugretini su kuo nors, kas yra neabejotinai aukštesnės kokybės (pvz., „Soterno vynas tik tiek turi ką nors bendro su saldžiu sirupu, kiek „Rolls-Royce” su „Zaporožiečiu”). Pakanka poros efektingų sakinių - nebūtina išvis to paties rašyti skaidrėje.
  5. Citata: pasiremiam patenkintu vartotoju („Pasinaudoję produktu ABC, tai pačiai operacijai sutaupome 25 proc. laiko”, - sako įmonės „123″ vadovas Toks ir toks).
  6. Pasakojama sėkminga istorija iš realaus gyvenimo („Nuvažiuoja mano klientas po konsultacijų pas akcininkus į Rygą. Ir staiga per vakarienę jam netikėtai praneša: „Žinai, visgi rytoj padaryk mums prezentaciją apie bendrovės rezultatus…” Ką daryti? Prezentacija be pasiruošimo? Ką gi, mano klientas prisimena stresinėms situacijoms siūlytus scenarijus ir nusprendžia…”).
  7. Retorinė figūra - pauzė. Anglijos princus moko: oficialiose kalbose daryti 1-3 logines pauzes. Jos itin gerai veikia po gero retorinio klausimo (pvz., „Ar šoktumėte iš lėktuvo be parašiuto (pauzė iki 5 sek.)? Mūsų įmonėje kaip tik šitaip dabar ir elgiamasi - mes investuojame, nepasirūpinę jokiais saugikliais. Kad ir vartotojų tyrimais”).
  8. Tikroji tiesa iš užkulisių. Ar vyriškai auditorijai gali būti neįdomi istorija apie tai, kaip lietuviška „Playboy” redakcija organizavo fotosesiją su garsia dainininke ir po to dizaineris „primontavo” pusę kito kūno? Arba kaip iš tikrųjų kuria reklamos agentūra, už projektą prašanti 30 000 litų? Žinoma, toliau jau yra tikras menas - kaip gerą pasakojimą tinkamai susieti su prezentacijos pagrindiniu teiginiu. Arba nepasakyti per daug - kad nepakenktume verslui.
  9. Scenarijus pagal schemą „Iki to - po to”. („Parašykite kiekvienas ant popieriaus lapo tą pelną, kurį jums neša geriausias jūsų produktas. Gerai, dabar padauginkite tą skaičių iš 7 ir užrašykite. Tai būtų jūsų pelnas, jei pasinaudotumėte mūsų pasiūlymu. Nes pasinaudoję mūsų pasiūlymu, klientai efektyvumą padidina iki 7 kartų…”)
  10. Naudoti „PowerPointo” prezentacijos skaidres - bet tik 1 atveju. Kai norim parodyti tikrai įspūdingą iliustraciją. Bet tuomet ji turi būti didelė - per visą skaidrę. Ir viena skaidrėje. Be jokio teksto. Tekstą turi pasakyti pranešėjas (palyginimui: ar merginai pasimatyme rodytume skaidrę vietoj esminio sakinio „gyvai”?).

 

Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo „PowerPointo”

 

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas  Kontaktai  

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

Ernst Rose / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

 

Tai atsitiko prieš 3 metus. Netoli Trakų. Kaimo turizmo sodyboje. Žmonės ten suvažiavo iš kelių valstybių. Iš firmų, kurių kiekvienos apyvarta - milijoninė. Suvažiavo į naujos metodikos prezentaciją. Lektorius - estas. Specialiai mokytas Švedijoje. Iš viso investuota keliasdešimt tūkstančių…

Lektorius ekrane visą dieną rodė „PowerPointo” skaidres. Dabar pats įdomumas: tos skaidrės buvo sukurtos originaliai - nuskenavus nuo popieriaus tekstą, atsiųstą… faksu. Prisimenu tik 2 dalykus iš tos prezentacijos. Pirma, ekrane nieko neįmanoma įžiūrėti - „nervai nelaiko”. Antra, estas atsisėdo ant stiklinio staliuko, įlūžo ir apvirto su visais stiklais…

Geriausios prezentacijos - skiriasi viena kitos. Blogiausios - panašios: kartoja tas pačias klaidas. Apžvelgsime būdingiausių klaidų penketuką.

  

1-OJI KLAIDA 

Sprendimas - vos pradėjus prezentaciją  

Daugybė specialistų mano, kad jie parduoda sprendimus: geresnius mobiliuosius telefonus, pigesnį gyvybės draudimą, efektyvesnius grąžtus arba minkštesnes lovas. Bet žmogui per akimirką neprisireikia nei telefono, nei draudimo, nei grąžto.

  • „Ar tai padarys mane stipresniu už kitus?” (racionalusis arba analitiko mąstymo stilius);
  • „Ar nuo to mano gyvenimas bus saugesnis?” (saugusis arba organizatoriaus mąstymo stilius);
  • „Ar tai man suteiks meilės ir bendrumo jausmą?” (emocinis arba bendraujančiojo mąstymo stilius);
  • „Ar šitaip eidamas nauju keliu, nueisiu toliau?” (eksperimentinis arba vizionieriaus mąstymo stilius).

Jei tikėsim amerikiečio Nedo Herrmanno keturių kvadrantų smegenų modeliu, yra keturi pagrindiniai aukščiau išvardinti mastymo stiliai. Prieš priimdami mums siūlomą sprendimą („Dabar vandens lovą įsigykite su 60 proc. nuolaida”), mes reaguojam tarsi „intuityviai”. Iš tikrųjų šiuolaikinis mokslas jau žino ir daugiau. Tai, ko mums reikia arba nereikia, nustato išlikimo programa mūsų galvos smegenų limbinėje sistemoje (ji valdo refleksinį ir instinktyvų elgesį). Taigi, žmonėms reikia tik to, kas jiems labiau padeda išgyventi, išlikti. Limbinė sistema nesąmoningai nusprendžia, ar mums konkretus dalykas yra svarbus. Jei svarbus - priimame prezentatoriaus mums siūlomą sprendimą. Kadangi limbinė sistema „nemoka kalbėti”, ji per prezentaciją mums peršamus teiginius tegali pažymėti neigiamomis arba teigiamomis emocijomis. Tuo atveju, kai limbinei sistemai pasidaro aišku, jog neigiamų emocijų nėra, o teigiamos emocijos yra įmanomos - tik tada eilinis prezentatoriaus teiginys gauna šansą: mūsų galvoje jis priskiriamas prie svarbių ir praleidžiamas aukštyn - į didžiuosius smegenų pusrutulius.

Kitaip tariant, kai klausytojo smegenys jau sudomintos (po prezentacijos „aperityvo”) ir parengtos priimti „pagrindinį patiekalą”, tik tada dera serviruoti vertingiausią delikatesą - siūlomą sprendimą.

Pačioje prezentacijos pradžioje iškart pristatyti sprendimą - nėra jokios prasmės!

 

Patarimas: sprendimą siūlykime tik prezentacijos pabaigoje 

Senukas per radiją pasakoja apie savo slaptą priemonę: “Esu jau labai senas ir sveikas iki šiol. Aš naudoju vieną liaudišką patikrintą priemonę prieš gripą, ir nesirgau  nė karto per 70 metų. Dirbau ir septynių žmonių kolektyve, ir trylikos, ir dvidešimties. Būdavo taip: užeina gripo banga, suserga visi, aš lieku vienas darbe. Man sakydavo: ”Nu ale tu i atsparus, Brany…” Tai vat mano išbandyta garantuota priemonė yra…” Klausydamasis to seno žmogaus, su šypsena pagavau save nekantraujant: tai kokia gi ta priemonė, greičiau, greičiau…” Štai taip teisingai prezentuojama! Klausytojai tiesiog lauks kiekvieno žodžio - nes sukurta gera intriga ir vis dar neaišku, kuo baigsis. Kaip detektyviniame romane.

Savo siūlomą sprendimą pateikime tik tuomet, kai klausytojai jau žino, kokią situaciją mes norime pakeisti ir kokia jiems bus iš to nauda. Pirmas žingsnis: kalbėkime apie klausytojams skausmingą situaciją (nuostoliai, palaida bala, nesusipratimai, įtampa, nuosmukis). Antras žingsnis: įvardiname, kokių teigiamų dalykų sieksime ir kokia bus gera situacija pritaikius sprendimą ar priemonę (pelnas, tvarka, džiaugsmas, pažanga). Trečias žingsnis: tik dabar pristatykime, kokį sprendimą siūlome kaip išeitį.

Esminį teiginį pateikti tik kulminaciniu momentu - daugeliui prezentacijų autorių būna per sunku. Bet neskubėjimas atsiperka. Jei tinkamai „apšildėme” auditoriją, ji jau nekantrauja sužinoti - kokią išeitį pasiūlysime, koks bus mūsų siūlomas sprendimas. Ir visas dėmesys bus nukreiptas į mus, o ne SMS siuntimą, piešinį bloknote arba vaizdą už lango…

(Apie kokybiškas prezentacijas skaitykite:  ”"Garantuotos kokybės prezentacija: receptai (1)).

 

P. S.

Galimas daiktas, kad skaitydami, sukote sau galvą: „Na, gal ir taip, bet kas per velnias ta limbinė sistema?” Kad nereiktų ieškoti žinyno - pagelbėsiu. Galvos smegenis sudaro 3 dalys: smegenų kamienas, limbinė sistema ir smegenų žievė. Vadinamoji limbinė sistema (lotynų k. limbus - riba) - tai į riestą spurgą panaši dalis, esanti ten, kur ribojasi smegenų kamienas ir didieji pusrutuliai. Limbinė sistema atsakinga už mūsų emocijas, motyvaciją ir atmintį.

 

Straipsnio tęsinys: Prezentacijų klaidos: TOP-5 (antra dalis)

 

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas Kontaktai

    

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

© Ibefisch / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

      

Kartais imi ir atsiduri greta su kituu žmogumi. Reikia persimesti iš mandagumo bent keliais žodžiais. Bet kažkaip nesinori pradėti nuo lėkšto dalyko - nerimta. Kad nereiktų nejaukiai tylėti - pravers keli paprasti patarimai.

  

Kalifornijos universiteto tyrimų duomenimis pirmą įspūdį apie kitą žmogų susidarome pagal neverbalinius signalus: 55% lemia gestai, mimika, apranga, laikysena, 38% - balsas, ir tik 7% - tai, ką žmogus pasako žodžiais. Todėl gero pradinio rezultato galima pasiekti vien nusišypsant. Bet bus dar geriau, jei išnaudosim ir tuos 7% - rasim abiems įdomią temą.

  

Pirmiausia įvertinkime padėtį

       Beveik kiekviename renginyje tiks du atsarginiai įžangos klausimai: „Iš kur pažįstate organizatorių?” arba „Kas jums šįvakar labiausiai patiko?”. Šitaip suteiksime progą pakalbėti apie seminaro temą, įdomiausią pranešimą, ryškiausią parodos eskponatą ar kt. Prieš kreipdamiesi apsvarstykime 3 klausimus. Jie sumažins riziką būti nesuprastam:

   1. Koks yra asmuo, kurį noriu užkalbinti - konservatyvus ar šiuolaikis, įsitempęs ar atsipalaidavęs, rimtas ar linkęs į humorą?

   2. Kokį įspūdį norėčiau palikti apie save: rimtas, be rūpesčių, jaunatviškas?

   3. Kokioje aplinkoje dabar esame: oficialioje, neformalioje, profesinėje ar privačioje?

     

Kai žmogus pažįstamas - įdarbinkime atmintį

     Užkalbindami įterpkime ką nors individualaus iš to, ką žinome apie sutiktąjį: „Kur spėjote jachtomis nuplaukti šią vasarą?”, „Kiek pasistūmėjote su disertacija?”, „Kaip pasisekė kelionė į Italiją?” ir pan.

      Pasitaiko labai disciplinuotų žmonių, kurie reguliariai užsirašinėja (dar geriau - įsimena) tai, ką naujo sužinojo apie pašnekovą. Kai nesimačius kelis mėnesius galima pasiteirauti, kaip gyvuoja šunų parodų čempionas Reksas - malonus pirmasis įspūdis bus garantuotas.

      Pokalbius sėkmingiau užmegs tie, kurie pajėgia įsiminti kartą jau sutiktų žmonių vardus.

    

Nustebinkime kuo nors originalesniu

     Tarkim, norite užkalbinti patrauklią nepažįstamą moterį (arba vyrą - nesvarbu). Pradėti nuo klausimo „tiesiai į kaktą”, pvz., pasiteiraujant žiebtuvėlio? Nutrintas variantas… Verčiau sugalvoti ką nors netikėto. Jei lėktuvo kaimynas rankose laiko knygą ar nešiojamą kompiuterį, gal kaip raktas pokalbio pradžiai tiktų klausimas „Ar patartumėte paskaityti šią knygą?” arba „Ar jūs patenkintas savo naujuoju kompiuteriu?” Prie manęs kieme buvo priėjęs kaimynas ir pasiteiravo, ar „Toyota” yra patikimas automobilis, nes jis neva svarstąs įsigyti panašų.

 

Idėjos pokalbių temoms

       Gyvenamoji vieta (šalis, miestas, kvartalas) - puikiai tinka susitikus žemietį, bet gali varginti kilusius iš kitur

  • Aplinka, kurioje esame (miestas, pastatas, ant sienos kabantis paveikslas ir pirmiausia tai, apie ką užsiminus, būtų galima sudominti pašnekovą)
  • Ką tik girdėtas pranešimas arba matytas meno renginys, dėl kurio visi susirinko
  • Naujausi aktualūs įvykiai
  • Bendri pažįstami (pravers „atsarginis” priežodis ar citata, pvz., „Štai koks mažaas pasaulis! Visada sakiau, kad Vilniuje yra tik… 12 gyventojų. Visi kiti - pažįstami!”)
  • Šeima ir vaikai (tik nepakliūkime į nepatogią padėtį - pašnekovas gali būti viengungis)
  • Profesija, veikla, studijos, išsilavinimas
  • Hobis, laisvalaikio užsiėmimai, sportas
  • Kinas, teatras, muzika, literatūra (tik nevertėtų demonstruoti pranašumo apipilant žinių lavina)
  • Gyvūnai ir augintiniai (nepersistengiant: nebūtina įkalbinėti įsigyti šuniuką)
  • Atostogos, kelionės
  • Oras arba metų laikas - lėkšta, bet visiškai saugi tema, apie kurią „apšilimui” kiekvienas turės ką pasakyti prieš pereinant prie rimtesnių pokalbių

 

           

Idėjų atranka

             Svarstant, ar tema tinkama pašnekesiui su mažai pažįstamu žmogumi, galima pasitikrinti:

  • Ar ji įdomi daugeliui?
  • Jei prie pašnekesio norės prisidėti kiti - nereikia turėti specialių siauros srities žinių?
  • Neteks kalbėti apie nemalonius dalykus?
  • Neatstumsime kurio nors čia esančio - tarkim, kitos tautybės ar pažiūrų žmogaus?

            Dažnai geriausias receptas pašnekesio temai atrasti - dėmesys detalėms: lėktuve ant kaimyno kelių atverstas specializuotas žurnalas - tema apie atitinkamą sritį, egzotiškas kaklaraištis su muzikos instrumentais - galima pasiteirauti, iš kokios kelionės jis parsivežtas.

            Svarbus niuansas: palietę bet kurią temą, būkime pasiruošę ją pratęsti. Sakysim, jei stalo kaimyno pasiteirausime, kokio sūrio paskanauti jis rekomenduotų, po to galime pasidomėti, ar jam teko ragauti vieno geriausių lietuviškų rūkytų ožkos sūrių iš Čičinų kaimo ir t.t.

            (Straipsnio tęsinį rasite, paspaudę: “Kaip užmegzti pokalbį (2)“)

 

 

Arturas Laskauskas

© Rike / PIXELIO’ nuotrauka

(Pilna straipsnio versija buvo publikuota žurnale “Vadovas” )

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

       

Pasitaiko, kad lifte, lėktuve, furšete ar konferencijoje vien iš mandagumo tiesiog „privaloma” persimesti keliais žodžiais su kaimynu, verslo partneriu ar akcininku. Paprasčiausiai paplepėti, kad nereiktų nejaukiai tylėti. Nuo ko pradėti - banalybių apie orą? Kažkaip nerimta… Štai kelios paprastos idėjos - kad nereiktų “kišenėje žodžio ieškoti”.

 

“Sezamai, atsiverk”

      Viena iš priemonių pokalbiui inicijuoti - pradėti nuo klausimo. Tik ne bet kokio klausimo, o “atrakinančio” pokalbį. Kad tokį klausimą sėkmingai parinktume, pradžiai turime žinoti apie klausimų rūšis ir kaip jos paveikia pašnekovą - “atveria” ar “nutildo”.

      Taigi, visi klausimai skirstomi į dvi pagrindines grupes:

1) uždarieji (į kuriuos atsakant tenka rinktis pasiūlytas alternatyvas arba tiesiog tik „taip” ar „ne”)

2) atvirieji (su klausiamaisiais įvardžiais „kaip?”, „kada?”, kodėl?”, „kas?”, „iš kur?” ir pan.).

     Klausinėjimo meistrai žurnalistai uždaruosius klausimus pokalbyje naudoja tuomet, kai tikisi kuo trumpesnių atsakymų. Tuo tarpu atviraisiais klausimais pokalbio partneriui suteikiama galimybė atsakyti išsamiau, taigi, pasakoti. Toks ir yra tikrasis lengvų pašnekesių tikslas, ar ne?

      „Ar seniai pažįstate vakaro šeimininką?” - tai uždaro klausimo pavyzdys, jį atsakyti galima tik patvirtinant ar paneigiant - taigi, trumpai ir sausai. Jei analogiškų uždarųjų klausimų vienas po kito pasitaiko daug, pokalbis darosi panašesnis į apklausą ar tardymą - palieka nemalonų įspūdį. Visiškai kitaip jautiesi gavęs atvirą klausimą: „Nuo kada pažįstate šeimininką?” Atsakydamas, žmogus tikriausiai papasakos trumpą istoriją - kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažino, o ne trumpai atrėž: „Nuo pernai”.

      Čia ir glūdi meistriškumo  esmė: užmezgant pokalbį, per daug nesibrauti į privatų kito žmogaus gyvenimą, tačiau pademonstruoti savo susidomėjimą ir duoti pašnekovui progą pasakoti. O juk daugelis mėgsta pasakoti apie save…

      Patarimas: norėdami prakalbinti užkietėjusį mažakalbį ar tylenį, užduokime dvigubą arba trigubą klausimą, pvz.,: „Kaip sekėsi atostogauti Ispanijoje? Visą laiką deginotės prie jūros ar ir pakeliavote? Gal galite rekomenduoti, ką verta pamatyti?” Kai žmogus gauna daugiau negu vieną klausimą, jam lengviau:  pasirinkti atsakymui tą klausimą, kuris patogiausias ar įdomiausias.

     

Kaip mandagiai pabaigti pokalbį

      Kartais vos pradėjus šnekėtis, paaiškėja: priešais mus - neitin malonus ponas, koks nors įkyrus sektantas, radikaliai priešingų politinių pažiūrų šalininkas arba žmogus, su kuriuo dėl kitokių priežasčių labai nemalonu būti drauge. Kaip neužgaunant užbaigti pašnekesį? Kai kas naudoja išbandytą, tačiau „baltais siūlais siūtą” triuką: skubiai ištuština vyno taurę, atsiprašęs trumpam išeina „atsinešti gėrimo” ir… nebegrįžta. Simpatiškesnis būdas - pasakyti: „Buvo malonu su jumis susipažinti, dabar norėčiau nueiti su kai kuo pasisveikinti, linkiu jums gero vakaro”. Tada paspausti ranką ir nusiirti per minią.

      Svarbiausia neparodyti nė mažiausio nekantrumo ženklo - pašnekesį užbaikite pozityviai ir su padėka. Keletas elegantiškų pokalbio pabaigos variantų:

  • Nepalikite pašnekovo vieno. Pakvieskite pasivaišinti prie deserto stalo arba rekomenduokite paragauti kurio nors specialaus patiekalo. Galite prieš atsisveikindami supažindinti su kuo nors.
  • Padėkokite pašnekovui ir parodykite, kad jį vertinate („Buvo įdomu ir naudinga su jumis pabendrauti”).
  • Atverkite teigiamas perspektyvas („Džiaugsiuosi galėdamas su jumis vėl pasimatyti”) arba palinkėkite malonaus vakaro ir gerų įspūdžių renginyje.
  • Kai kada tinka ir humoro dozė: „…prieš atsisveikindamas noriu papasakoti šiai temai tinkantį trumpą anekdotą…”.

 

Norint tapti mėgiamu pašnekovu  

 

  • 1. Nuolat skaitykite - turėsite ką pasakyti.
  • 2. Neapleiskite savo įdomaus hobio.
  • 3. Kalbėdamiesi išsaugokite pozityvią nuostatą.
  • 4. „Geros manieros - pusė karjeros”.
  • 5. Sugebėkite klausytis pašnekovo.
  • 6. Dėmesį sukoncentruokite į pokalbio partnerį.
  • 7. Humoras - geras prieskonis.

 

            Paradoksalu, bet daugeliu atveju daug svarbiau atidžiai klausytis, o ne pačiam šnekėti. „Nuobodus yra tas žmogus, kuris kalba tuomet, kai norėtum, kad jis pasiklausytų” (JAV rašytojas Ambrose Bierce).  

 

Arturas Laskauskas

© Rainer Sturm/ PIXELIO’ nuotrauka

(Pilna straipsnio versija buvo publikuota žurnale “Vadovas” )

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Paskutinė minutė - neskirta pralaimėjimui

      Įsivaizduokite krepšinio komandą, kuri pirmauja 30 taškų, bet likus 3 min. iki finalinės sirenos, patenkinta palieka aikštelę… Priešininkai subombarduoja neginamą krepšį ir pergalės kaip nebūta! Lygiai taip pat ir žmogus, baigdamas neblogą oficialią kalbą, gali viską sužlugdyti nevykusiu paskutiniu sakiniu…

 

3 būdai kalbos sugadinimui pabaigoje

Turbūt pažįstamas vaizdelis: kalbėtojas užverčia užrašus ir burbteli ką nors tokio:

  • „Tai tiek šiam kartui”
  • „Ačiū už dėmesį”
  • „Džiaugiuosi, kad išklausėte”

      Teatro profesionalai žino principą: žiūrovus reikia apstulbinti prieš nusileidžiant uždangai. Klausytojams irgi reikia įspūdingos kulminacijos, kuri atmintyje išliktų ryškiau negu visa kita.

 

10 idėjų

      Ar reikia iš anksto anonsuoti artėjančią kalbos pabaigą? Taip - dar kartą pažadinsite klausytojų dėmesį. Ir tada jau laikas finaliniam „bum”. Žemiau - 10 idėjų parenkant efektingą pabaigą.

1. Apibendrinkite

      „Jei iš to, kas pasakyta, išliks tik vienas dalykas, prisiminkite štai ką…” Tai JAV retorikos autoriteto Malcolmo Kushnerio taikoma formulė.

2. Paraginkite veikti

Kas būtinai būna profesionaliai parengtoje kalboje? Aiškiai išreikštas tos kalbos tikslas (pakartojamas ir kalbos pabaigoje). Pvz., kalbėtojas gali turėti tikslą - kad informuotų klausytojus („Noriu pranešti, kad dar šiemet pereisime prie naujos apmokėjimo sistemos”). Kitas dažnai pasitaikantis kalbėtojo tikslas - instruktuoti klausytojus („Išsamiai paaiškinsiu, kaip veiks naujoji sistema ir kaip galite ja pasinaudoti”). Dar vienas tikslo pavyzdys - priversti susimąstyti, pakeisti nuomonę arba paskatinti konkrečiam veiksmui („Naudokite naująsias lemputes, nes viena ekonomiška lemputė per metus sutaupo 60 Lt”).

Tikslas ir yra svarbiausias dalykas, todėl geri kalbėtojai savo tekstą pradeda rašyti būtent nuo pabaigos sakinio - nuo tikslo. Beje, vesdamas seminarus matau, kad savo kalbos tikslą išreikšti vienu sakiniu daugumai žmonių yra nelengvas uždavinys.

3. Tiltas į savo kalbos pradžią

      Tai elegantiškas būdas - susieti kalbos pabaigą su pradžia, padedant klausytojams dar kartą apžvelgti visą nueitą kelią (pvz., jei pradžioje paminėjom konkretų personažą ir jį ištikusią nesėkmę, o pabaigoje - kaip jis iš to išspaudė naudą).

4. Papasakokite trumpą istoriją

Kartais panaudojami pasakėčios tipo alegoriniai pasakojimai, nors tinka ir nutikimai iš gyvenimo. Svarbu, kad jie būtų susiję su kalbos tema ir padėtų įsiminti pagrindinę mintį.

5. Palinkėkite

      Linkėjimai publikai palieka teigiamą įspūdį ir išreiškia tikėjimą tuo, apie ką kalbėjote, pvz.: „Linkiu, kad Ermitažo-Gugenheimo muziejus iš tiesų į Vilnių pritrauktų po 400 000 kultūringų užsienio turistų ir 150 mln. Lt per metus.”  Ar tai bus nuoširdus linkėjimas, ar ironija - čia dar vienas atskiras klausimas.

6. Apeliuokite į garbę arba pasididžiavimą

      Sėkmė, laimėjimas, pažanga, geresnis gyvenimas… Tai sąvokos, kurios asocijuojasi su pozityviomis nuostatomis ir vertybėmis, todėl dažnai naudojamos politikų kalbose - siekiant uždegti klausytojų ambicijas. Kitas variantas: apeliuoti į pasididžiavimą (savo profesija, įmone, istorija).

7. Pozityvus akcentas

      Net jei kalbate apie rimtus arba nemalonius dalykus - niekas netrukdo pabaigoje pereiti prie teigiamų įspūdžių ir klausytojus nuteikti pozityviau.

8. Žvilgsnis į ateitį

      Šis būdas taikomas kalbose, kuriomis siekiama įtikinti. Pažadinkite viltį arba pateikite viziją: kad tai, kas šiandien sunkiai tikėtina, ateityje gali tapti tikrove. Kartais užsimenama, kas nutiks, jei klausytojai nereaguos į pasiūlymą („Jūs prarasite 60 000 Lt per metus, jei nepasirinksite to sprendimo, kurį siūlome.”)

9. Pacituokite

      Su tema ir pagrindine mintimi susijusi taikli citata - saugus pabaigos būdas.

10. Paprastumas ir humoras

      JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, baigdamas kalbą prieš oficialius pusryčius, yra pasakęs: „O dabar - žodžiai, kurių iš manęs labiausiai laukėte. Nagi, užvalgykime!”

© Arturas Laskauskas

(straipsnis buvo publikuotas žurnale “Vadovas” 2009/05)

© Rainer Sturm/ PIXELIO’ nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

    

      Ko dažniausiai siekiama sakant oficialią kalbą? Įtikinti. Ar pavyks - priklauso tik nuo kalbėtojo. Vidurinė kalbos dalis skirta tam, kad išdėstytume mintis, dėl kurių ir kreipiamės į auditoriją. Rengiant sėkmingą kalbos vidurinę dalį, svarbūs 3 dalykai:

  • aiški struktūra (planas);
  • svarūs argumentai (logika);
  • suprantami žodžiai (stilius).

            Pradėkime nuo struktūros. Jei ji apgalvota - aiškiau ir kalbėtojui, ir publikai. Kurdami planą, pasižymėkime visas svarbiausias mintis. Sugrupuokime jas - kad gautųsi keli blokai. Pagrindinių punktų (potemių) nereikia daug - teiginius (argumentus, pasiūlymus, idėjas) sudėliosime į kokias 3-5 grupes.

Konstruojant vidurinės dalies turinį gali praversti kad ir tokia schema:

  1. Kur esame šiandien?
  2. Ko siekiame?
  3. Ką reikia atlikti siekiant tikslų?
  4. Kokius sunkumus sutiksime?
  5. Kaip juos įveikti?

Kitas struktūrizavimo variantas:

  1. Pagrindiniai punktai
  2. Šalutiniai punktai
  3. Papunkčiai

      Pastarasis planas būna patogus nenumatytomis aplinkybėmis. Pvz., pritrūkę laiko, galėsite praleisti mažiau reikšmingus pasažus. Pastebėję, kad publikos nesužavėjo kuris nors pagrindinis punktas, atsisakysite jo papunkčių ir peršoksite prie kito pagrindinio punkto.

            Tarkim, planą jau turime. Tuomet pasvarstykime, kokiais argumentais įtikinsime klausytojus. Galimi keli būdai.

Argumentas, paremtas skaičiais, autoritetingų organizacijų tyrimais, statistika ar patikrinamais faktais - labiausiai paplitusi dabartinė įtikinimo priemonė („Tai Tarptautinio valiutos fondo duomenys!”). Disponavimas faktais rodo kompetenciją - žmonės tiki faktais. Tiesa, oponentai mūsų faktų šaltinį gali paskelbti nepatikimu arba pateikti priešingų faktų (pvz., kitos apklausos rezultatų). Pasvarstykite, ką darysite ir tokiu atveju, jei remsitės vien statistika, o koks nors skeptikas pacituos Winstoną Churchillį: „Aš tikiu tik ta statistika, kurią suklastojau pats.”

„Ar sveikuoliams nešalta žiemą maudytis jūroje? Juos gi vadina „ruoniais”… Pats išbandžiau, todėl sakau: šalta!” Tai pasakojimas, paremtas vieno žmogaus patirtimi, kuri naudojama kaip įrodymas. Pliusas: asmeninės patirties kitas negali paneigti. Minusas: abejotina, ar vieno žmogaus įspūdžiai tinka kitoms situacijoms - kito patirtis gal visai priešinga. Be to, jei kalbėtojas netvirtas - jo patirtis klausytojams neatrodys įspūdinga. Tuo tarpu charizmatiškos asmenybės sugeba įtikinti net ir pasakodamos visiškai subjektyvius potyrius.

Paremdami savo teiginius, daugelis kalbėtojų pasitelkia nenuginčijamų autoritetų nuomonių: mokslininkų, visuomenės lyderių arba žmonių, daugiausiai pasiekusių konkrečioje srityje. Gera strategija. Tik svarbu, kad autoritetas derėtų prie temos ir tiktų tikslinei auditorijai (vegetarams necituosime mėsininko, blaivininkams - degtindario).

Pasitaiko, kad net gerus argumentus sugadina prastai parinkti žodžiai. Štai šaržuotas pavyzdys: „Nagrinėjamu laikotarpiu G2 spektrinės klasės pagrindinės sekos žvaigždė pakartotinai judėdama kylančia trajektorija atlikinėjo žadinimo veiksmus, adresuotus į egzistuojančią visumą, lygiagrečiai neigiamai įtakodama vieno iš keturių metų laikų kruopščių namų ruošos darbų vertikalumą ir sudarydama sąlygas gelotologijos mokslui tyrinėti natūralią žmogaus reakciją į komiškas arba pralinksminančias situacijas…”

Tikriausiai nepažinote? Čia tyčia siaubingai perfrazuotas labai žinomas teksto fragmentas. Tai K. Donelaičio „Metų” poemos pirmosios eilutės („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės”). Specialiai panaudotos iki absurdo sudėtingos formuluotės - panašiai ir kai kurie kalbėtojai prikaišioja kuo sunkesnių sakinių.

Žmogaus smegenyse paprastai saugoma iki 65 000 žodžių. Iš jų kokie 10 000 - mažiausiai reikalingi. Bet kažkodėl kaip tik jie pasipainioja po ranka, kai norisi pasirodyti gudriau… Jei kalbėsime paprastais trumpais sakiniais - supras ir septintokas, ir kaimo moterėlė (o „profai” nesupyks dėl aiškumo).

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

(straipsnis buvo publikuotas žurnale “Vadovas” 2009/05)

© Knipseline / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »