Autoriaus archyvas

 

 (Čia straipsnio tęsinys, pirmas 4 dalis skaitykite:

Prezentacijų klaidos: TOP-5

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (antra dalis)

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (trečia klaida - esminė)

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (ketvirta klaida)

 

 

 5-OJI KLAIDA:

Prezentuojamas vienintelis sprendimo variantas

Viena prestižinė odontologijos klinika kreipėsi į mane kaip prezentacijų konsultantą, kad įvertinčiau jų „PowerPoint” prezentaciją. Tos prezentacijos (pateikties) pagrindinė mintis buvo tokia: jeigu dantis valysite mūsų pardavinėjamais pažangiausiais dantų šepetukais „Tokiais ir tokiais”, bėdų su dantimis turėsite dvigubai rečiau ir gydymui išleisite mažiau. „Mes patys kažkaip jaučiame, kad šitoks pristatymas gali sukelti atmetimo reakciją - labai jau tiesmukiška konkretaus produkto reklama”, - sakė man medikai. Nagrinėdamas situaciją, atradau, kad mano klientų siūlomas dantų šepetukas - ne vienintelis rinkoje. Yra konkurentų, tačiau būtent šis - geriausias pagal kainos-kokybės santykį ir turi kitų stiprių pranašumų. Prezentaciją pakeitėme. Dabar jos esmė: mes padėsime mažiau išleisti dantų gydymui; yra tokių ir tokių dantų šepetukų, kurie teikia tokią ir tokią naudą, kainuoja tiek ir tiek. Kaip ekspertai rekomenduojame atkreipti dėmesį į būtent šio šepetuko privalumus.

Jei prezentacijos (pristatymo, naudojant “PowerPoint”) metu pasiūlome vienintelį sprendimo variantą, rizikuojame. Esame lengviau pažeidžiami. Kitą vertus, savo klausytojus tarsi pakviečiame apsispręsti: UŽ mūsų pasiūlymą ar PRIEŠ.

Žmogaus suvokimas yra paremtas santykiu: mes suvokiame dalykus, tik lygindami su kitais dalykais ir atrasdami skirtumus. Nėra savaime „geros kokybės”. Gerą kokybę atpažįstame tik lygindami su geresne arba blogesne (pvz., įdomiau negu…, skaniau negu…). Pati savaime neegzistuoja ir „didelė kaina” - vėl viską lemia kontekstas, kuriame kaina suvokiama. Šią „kontrastų techniką” galime išnaudoti pateikties metu:  kai pristatome ne 1, bet 2-3 sprendimo ar idėjos variantus, koreguojame vertinimo kriterijus klausytojų galvose. Užuot svarstę „patinka man ar nepatinka”, klientai vertins: „kuris variantas man labiau patinka”.

 

Patarimas: leiskite pasirinkti, o sprendimą įterpkite strategiškai

  • Palikite pateikties (prezentacijos) auditorijai pasirinkimo džiaugsmą.
  • Pristatydami 2-3 alternatyvas, klausytojų dėmesį sukoncentruosite ties variantų palyginimais ir atitrauksite nuo pavojingesnio pasirinkimo „pirkti ar nepirkti?”.
  • Jei siūlote 3 variantus, jų eilės tvarka galėtų būti tokia: pirmiausia labai maksimalistiškas/kokybiškas/brangiausias, po to vidutinis (neretai ir optimalus), pateikties pabaigoje - greičiausias/mažiau efektyvus/pigiausias. Daugybė žmonių paprastai renkasi ne brangiausią ir ne pigiausią sprendimą.
  • Krizės laikais galima pradėti nuo liesesnio „krizinio” varianto. Po to pristatomas mūsų manymu geriausias, tačiau brangesnis sprendimas. Prezentacijos pabaigoje - kaip sprendimas atrodytų idealiu atveju (prireiktų didžiausių kaštų). Ne tik akcentuokite, kad suprantate kliento situaciją krizės laikais, bet ir pabrėžkite, kiek pastangų įdėjote, ieškodami klientui taupiausio sprendimo.
  • Jei vienam iš pristatymo siūlomų variantų teikiate pirmenybę, palikite jį  pabaigai. Pristatydami geriausią variantą, prezentacijos metu akcentuokite vien jo privalumus, o kalbėdami apie kitus du variantus - atkreipkite dėmesį ir į privalumus, ir trūkumus.

 

 

 

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas  Kontaktai  

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

        Grace Winter / Pixelio nuotrauka

 

 

 

 

 

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ar sugebėsime prezentacijos (pateikties, pristatymo) metu prikaustyti publikos dėmesį? Čia daug priklauso nuo to, ar pavyks įtraukti klausytojus - kad jie būtų ne pasyvūs monologo stebėtojai (vienos krypties komunikacija), bet aktyvūs dalyviai (dviejų krypčių komunikacija). Štai keletas paprasčiausių galimybių publikos išjudinimui: 

 

  • Užduokime klausimų arba surenkime labai trumpą dalyvių apklausą (”Pakelkite ranką, kas dar nesate užsiregistravę interneto socialiniuose tinkluose, pvz., Facebook?”). Svarbu: klausimai turi būti kompaktiški - ne daugiau 2 sakinių.

 

  • Stebinkime staigmenomis ir nekartokime tų pačių arba panašių retorinių klausimų. Išimtis: jei specialiai esame sumanę prezentacijos pradžioje ir pabaigoje pateikti tą patį klausimą (pvz., per mokymus viešųjų ryšių specialistams kartais paklausiu: “Kas nebijote duoti interviu žurnalistams?” ir jei pasitaiko 1-2 nebijantys, prie to paties klausimo grįžtame ir pabaigoje - pasitikrinimui, kiek pasikeitė požiūriai).

 

  • Pasiteiraukime: gal bus klausimų iš publikos. Tik atsargiai - neretai pasitaiko “gudručių”, keistuolių arba plepių - jie gali nuklysti į pievas ir išbalansuoti visą jūsų prezentacijos dramaturgiją (reiks stabdyti diskusijas ir grįžti prie pagrindinės temos). Svarbu:net ir tokiais atvejais išlikti mandagiems ir neprarasti pusiausvyros.

 

  • Jei  patalpoje, kur rengiame prezentaciją, nėra mikrofono publikos klausimams, garsiai pakartokime mums užduodamus klausimus. Kitu atveju klausytojai susierzins, jei vienas klausinėja, kitas atsakinėja, o visi likusieji neišgirsta diskusijos turinio.

 

  • Pagalvokime iš anksto: kada ir kaip pasieksime, kad publika pajudėtų. Pvz., pakvieskime visus atsistoti ir prieiti prie gretimo stalo, kur parengtas koks nors demonstracinis daiktas ir ką nors toje vietoje paaiškinę ar parodę, leiskime prezentacijos klausytojams vėl grįžti į savo vietas.

 

  • Pasitelkime padėjėją iš publikos: kad minutėlei palaikytų mūsų paduotą demonstracinį daiktą, ką nors patikrintų ar kt. (tik užduotis turi būti akivaizdžiai lengva ir nesukelti žmonėms įtarimų, kad vieną iš jų pastatysime į keblią padėtį).

 

  • Niekada nepradėkime prezentacijos (pristatymo), kol publika šurmuliuoja. Verčiau padaryti reikšminę pauzę, kol dauguma pastebės, kad jau ketiname kalbėti. Veikia ir kiti du patikrinti būdai: iškeliame rankoje su tema susijusį daiktą ir palūkėjame, kol publika susidomės. Arba demonstracinėje lentoje tylomis pradedame piešti ką nors ne iškart iššifruojamo - žmonės iš smalsumo nutyla.

 

Beje, ne visada verta skatinti, kad pateikties (prezentacijos, pristatymo) metu publika fiziškai pajudėtų - daug kas priklauso nuo klausytojų skaičiaus. Kai prezentaciją rengiame trims ar penkiems žmonėms, įtraukime juos į “dienotvarkės formavimą” (pasiteiraukime nuomonės ir būkim pasiruošę pagal dalyvių pageidavimus sukeisti prezentacijos komponentų eiliškumą, pvz., “Siūlau pradėtii nuo mūsų atlikto tyrimo metodikos pristatymo, po to būtų tyrimo išvada ir pabaigoje - mūsų rekomendacija. Ar priimtina tokia eilės tvarka, ar norėtumėte taupydami laiką iškart pradėti nuo tyrimo išvadų?”). Kai klausytojų turime kelias dešimtis ar daugiau - geriau ne klausti nuomonės, bet paraginti pakelti rankas (atsakant į klausimą ar pan.). Žodžiu, “judinkime” didesnes auditorijas.

 

Apie sėkmingus ir nesėkmingus publikos įtraukimo pavyzdžius pateikčių (pristatytmų) metu - skaitykite, paspaudę čia:

Garantuotos kokybės prezentacija: receptai (1).

 

 

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas  Kontaktai  

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

        © Stephanie Hofschlaeger / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

(Čia straipsnio tęsinys, pirmas tris dalis skaitykite:

Prezentacijų klaidos: TOP-5

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (antra dalis)

 Prezentacijų klaidos: TOP-5 (trečia klaida - esminė)

 

4-oji klaida:

Sprendimas prezentuojamas pernelyg „sąžiningai”

 

Viename kopijavimo aparatų prekybos salone šnekučiuojuosi su verslo partneriais: gen. direktoriumi ir komercijos direktoriumi. Salone pasirodo vienišas klientas. Kažkodėl nėra pardavėjo, todėl pirmasis įmonės asmuo antakio judesiu parodo komercijos direktoriui - nueik pas jį, pakonsultuok. Tas nueina. Po poros sekundžių grįžta. „Tai ko tu jį paleidai taip greitai?” - susierzinęs klausia vadovas. „O ką jam galėjau pasiūlyti? Šią savaitę gi salone nieko gero neturim…” Liguisto sąžiningumo priepuolis ar neprofesionalumas?

Daugumai dalykiškų žmonių (pvz., technikų, inžinierių, gamybininkų ar kitų specialistų) panašiose situacijose sunku: jie visiškai nenori nei „daryti šou”, nei „išpūsti” savo produktų, idėjų, pasiūlymų. Tokiems konkretiems žmonėms ir per prezentacijas (PowerPoint pristatymus) atrodo, kad jei pasiūlymas geras - jis kalbės pats už save. Jiems norisi būti sąžiningais - prezentacijos (pateikties) klausytojams privalu pranešti ir apie pristatomo dalyko trūkumus, problemas. Arba visas detales net iki „penktojo skaičiaus po kablelio”, kuris rūpi tik siauriausiam specialistų ratui.

„Na, šitas tris skaidres rodysiu labai trumpai, jos nelabai man patinka, o ir nesvarbios”, - kartą pasakė bičiulis, rodydamas savo „PowerPointo” prezentaciją. Klausimas: kodėl jų dar neišmetei, jei ir pats nepatenkintas?

Auditorija susirenka ne tam, kad išgirstų, kas pranešėjui nesiseka ar kelia abejonių. Verslas nemėgsta klausytis apie problemas - pakanka savų. Žmonės laukia kitko - pasiūlymų ir sprendimų. Nušlifuotų, atrinktų, apgalvotų. Ir patraukliai supakuotų!

 

Patarimas: mažiau nebūtinų dalykų, daugiau emocijų

Žmogaus smegenys nemėgsta smulkmenų sąvartyno. Nemėgsta abstrakčių teiginių. Mėgsta įdomius pasakojimus.

Kadaise dirbau kūrybinėje reklamos agentūroje, kurios vadovas per prezentacijas (beje, dabar jos jau vadinamos pateiktimis) pasakodavo: „Vieną dieną mūsų vairuotojas pamatė niekaip nebaigiamą reklaminio plakato eskizą, kur trūko tik šmaikščios antraštės. Eskize šalia viskio butelio škotų muzikantas pūtė dūdmaišį. Vairuotojas ir pasakė: „O! Škotas „įkalė” viskio ir pučia į dūzgiantį alkotesterį?” Idėją pardavėme viskio gamintojui ir laimėjome prizą reklamos festivalyje…” Šitaip efektyviau negu sausai pasakyti: „Mūsų reklamos agentūroje visi žmonės labai kūrybiški“. Ar ne?

Per prezentaciją papasakokite apie netikėtus atradimus, komiškas situacijas ar paradoksus - tik visuomet taip, kad įmonę ir save patį pavaizduotumėte palankioje šviesoje. Labai gerai, jei tuo pačiu pasiseks pabrėžti:

  • kiek patirties ir žinių sudėta rengiant pasiūlymą;
  • kiek daug investuota į sprendimo paieškas;
  • kokie stipriausi ekspertai buvo įtraukti;
  • ką siūlote tik jūs ir niekas kitas;
  • ką atlikote, tikrindami pasiūlymo tinkamumą.

Beje, dėl paskutinio punkto. Vienam vokiškos elektronikos tiekėjui padėjau rengtis svarbiam susitikimui. Po konsultacijų atėjo lemiama prezentacijos diena. Mano klientas savo potencialiam užsakovui nebesakė sausai ir abstrakčiai: „Mūsų elektroninis prietaisas yra apsaugotas nuo vagystės”. Ne. Vietoj to prezentacijos pabaigoje suvyniojo demonstracinį gaminio pavyzdį į aliuminio folijos ritinį, tada dar užmetė striukę ir parodė, kas nutinka, kai gudraujantis vagišius bando “apgauti” elektroninius vartus. Pasigirdo aliarmo signalas. Galvos linksėjimas - potencialus užsakovas patenkintas. Jam visai nebūtina žinoti, kad ši demonstracija vakar buvo repetuota ištisas valandas. Ir kad besibandant sudegė akumuliatorius, o pakaitalo naktį ieškota 100 km spinduliu, kol technines bėdas pavyko išspręsti tik paryčiui…

 

 Taip pat skaitykite:

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas  Kontaktai  

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

 

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

  

Vienintelės įtikinimo priemonės naudojimas - labiausiai paplitusi ir principinė prezentacijų (PowerPoint pristatymų) klaida. Beje, čia straipsnio tęsinys, pirmas dvi dalis skaitykite:

Prezentacijų klaidos: TOP-5

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (antra dalis)

 

3-oji klaida

“Svarbiausia - gražios PowerPointo pristatymo skaidrės…”

 

Pranešėjas klausytojams padalina po 2 šiaudelius. Paprašo įsikišti juos į burną, dviem pirštais užsispausti nosį. Tada keletą kartų įkvėpti ir iškvėpti tik per šiaudelius. Po to pritūpti ir atsistoti - tebekvėpuojant per šiaudelius. „Šitaip kasdien jaučiasi žmogus, sergantis astma” - sako prezentatorius. Tai prezentacija iš vienos medikų ir farmacininkų konferencijos apie astmos problemas ir gydymą. Ar „PowerPointo” skaidrėmis klausytojams būtų perteiktas bent trečdalis įspūdžio?..

Ir visiškai kitoks pavyzdys. Neseniai vienoje metinėje specialistų konferencijoje 300 žmonių sėdėjo priešais ekraną, kuriame rodė tekstines skaidres: ant pilko fono - 7 pastraipos po 5-10 eilučių. Paskutinėje žiūrovų eilėje buvo paprasčiausiai neįmanoma įskaityti smulkaus šrifto. Nelabai kas ir beskaitė…

Kad „PowerPointo” prezentacijos (arba naujesnis terminas - pateiktys) „nebeveža”, prieš publiką bent keletą kartų stovėję pranešėjai patyrė savo kailiu. Jie intuityviai ieško kažko tokio… Na, tokio… Turiu visiškai naują įdomų atvejį - būtent apie tai. Vienos tarptautinės alaus gamyklos rinkodaros ekspertas (dirbantis ne Lietuvoje) kreipiasi į mane, norėdamas pasikonsultuoti dėl svarbios prezentacijos (pateikties). Trumpai tariant, šis talentingas žmogus nori parengti nestandartinę prezentaciją. Įdomesnę ir įspūdingesnę, nes klausysis svarbūs žmonės. Ištrauka iš jo atsiųsto el. laiško: „Pristatysiu rinkos analizę. Prezentaciją sudarys 10 skaidrių. Pridėjau visokių juokingų nuotraukų, bet, tikiuosi, tai bus naujovė: nutariau naudoti… pirštų prezentaciją - esmė bus rodoma su pirštais. Pvz., iliustruojant teiginį „50% geria alų” - skaidrėje rodoma 1 ranka arba 5 pirštai. Kai kalbėsiu apie 5 segmentus, 4 pagrindinius gamintojus, 3 prekės ženklus ir vieną esminį faktą - vėl viskas akcentuojama pirštais. Kokios rekomendacijos? Gal krepšinio teisėju persirengti?”

Žiūrėkit: paskutiniame klausime intuityviai išreikšta tai, kas įrodyta ir tyrimais. Projektorius ir ekranas su skaidrėmis - nėra pati įspūdingiausia priemonė. Kai prezentacija atsakinga - norisi dar ko nors sudominančio (pvz., specialios aprangos, netikėto motyvo ar kt.). Beje, ką patariau tam kolegai vietoj “PowerPointo” prezentacijos ir kas suveikė užtikrintai - parašysiu kituose straipsniuose.

Mes kiekvienas esame matę daugybę „PowerPointo” prezentacijų. Tačiau kiek prisimename tokių, kurios buvo pritrenkiančios? Paprastai prezentacijos būna sėkmingos ne todėl, kad pranešėjas ekrane rodė skaidres. Devyniais iš dešimties atveju projekcija prietemoje nužudo susidomėjimą, atbukina dėmesį ir sunaikina įtaigos jėgą… O juk geroje prezentacijoje turėtume ne vardinti esminius teiginius skaidrėse, bet parodyti ir įrodyti - kodėl mūsų siūlomas sprendimas yra naudingas auditorijai.

 

Kodėl „PowerPointo” skaidrės neefektyvios? Skaitykite: “Powerpointo” eros pabaiga.

 

Patarimas: nepamirškite alternatyvių įtaigos priemonių

Yra daugybė priemonių, kuriomis žmonės naudojosi iki 1987 m. (kai „Microsoft” iš dviejų vyrukų nusipirko „PowerPointo” programą). Ir naudojasi XXI amžiuje. Apie keletą pačių paprasčiausių iš jų skaitykite:

Alternatyvos „PowerPointui”: 10 idėjų

Toliau apie pagrindines prezentacijų klaidas skaitykite:

Prezentacijų klaidos: TOP-5 (ketvirta klaida) 

 

 

Prezentacijų konsultantas (pateikčių, pristatymų konsultantasArturas Laskauskas  Kontaktai 

         © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

        Wasianed / Flickr nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »

  

Viena dažniausių klaidų: per prezentaciją naudojama vienintelė įtikinimo priemonė - “PowerPointo” skaidrės. Pateiksiu 10 pačių paprasčiausių idėjų - kokias alternatyvas galima išnaudoti vietoj ekrano, projektoriaus ir skaidrių.

 

  1. Demonstravimas su rekvizitais. Patikrintas dalykas: per prezentaciją rankoje iškeltas tinkamai pagal temą parinktas daiktas pritraukia daug daugiau dėmesio negu to paties daikto nuotrauka “PowerPointo” skaidrėje. Tokiais atvejais rodomas, pvz. nekokybiškas konkurentų produktas ir kokybiškesnis savas gaminys. Arba senesnis ir naujesnis modelis - akivaizdžiai parodant privalumus. Vienas Gariūnų turgaus virtuozas pasakojo, kaip virtuvinius peilius sklandžiai parduodavo tada, kai pademonstruodavo, kaip jais supjaustomos kartoninės televizorių dėžės.
  2. Įtraukti prezentacijos klausytojus - kad jie taptų įvykio dalyviais. Savo seminaruose (tai irgi prezentacija, vadinama ir nauju lietuvišku terminu pateiktis) kartais naudoju tokį pratimą: pasikviečiu iš auditorijos vyruką, akivaizdžiai stambesnį už mane kokius 2 kartus. Ir paprašau atsistoti taip, kad būtų pasiruošęs su manimi „laužti ranką”. Auditorijos dėmesiu tokiomis akimirkomis nesiskundžiu. „PowerPointu” nepasiekčiau ir dešimtadalio efekto…
  3. Žymūs vardai - pasakojant sėkmės istoriją. Konsultavau vieną Lietuvos odos dirbinių gamintoją, kuris ilgai (deja, ir migdančiai) pasakojo apie savo verslą, kol pasakė: „Mano odiniai diržai parduodami su HUGO BOSS, ESPRIT ir BALTMAN prekiniais ženklais.” Iškart suklusau…
  4. Palyginimas: kai pasakodamas sugretini su kuo nors, kas yra neabejotinai aukštesnės kokybės (pvz., „Soterno vynas tik tiek turi ką nors bendro su saldžiu sirupu, kiek „Rolls-Royce” su „Zaporožiečiu”). Pakanka poros efektingų sakinių - nebūtina išvis to paties rašyti skaidrėje.
  5. Citata: pasiremiam patenkintu vartotoju („Pasinaudoję produktu ABC, tai pačiai operacijai sutaupome 25 proc. laiko”, - sako įmonės „123″ vadovas Toks ir toks).
  6. Pasakojama sėkminga istorija iš realaus gyvenimo („Nuvažiuoja mano klientas po konsultacijų pas akcininkus į Rygą. Ir staiga per vakarienę jam netikėtai praneša: „Žinai, visgi rytoj padaryk mums prezentaciją apie bendrovės rezultatus…” Ką daryti? Prezentacija be pasiruošimo? Ką gi, mano klientas prisimena stresinėms situacijoms siūlytus scenarijus ir nusprendžia…”).
  7. Retorinė figūra - pauzė. Anglijos princus moko: oficialiose kalbose daryti 1-3 logines pauzes. Jos itin gerai veikia po gero retorinio klausimo (pvz., „Ar šoktumėte iš lėktuvo be parašiuto (pauzė iki 5 sek.)? Mūsų įmonėje kaip tik šitaip dabar ir elgiamasi - mes investuojame, nepasirūpinę jokiais saugikliais. Kad ir vartotojų tyrimais”).
  8. Tikroji tiesa iš užkulisių. Ar vyriškai auditorijai gali būti neįdomi istorija apie tai, kaip lietuviška „Playboy” redakcija organizavo fotosesiją su garsia dainininke ir po to dizaineris „primontavo” pusę kito kūno? Arba kaip iš tikrųjų kuria reklamos agentūra, už projektą prašanti 30 000 litų? Žinoma, toliau jau yra tikras menas - kaip gerą pasakojimą tinkamai susieti su prezentacijos pagrindiniu teiginiu. Arba nepasakyti per daug - kad nepakenktume verslui.
  9. Scenarijus pagal schemą „Iki to - po to”. („Parašykite kiekvienas ant popieriaus lapo tą pelną, kurį jums neša geriausias jūsų produktas. Gerai, dabar padauginkite tą skaičių iš 7 ir užrašykite. Tai būtų jūsų pelnas, jei pasinaudotumėte mūsų pasiūlymu. Nes pasinaudoję mūsų pasiūlymu, klientai efektyvumą padidina iki 7 kartų…”)
  10. Naudoti „PowerPointo” prezentacijos skaidres - bet tik 1 atveju. Kai norim parodyti tikrai įspūdingą iliustraciją. Bet tuomet ji turi būti didelė - per visą skaidrę. Ir viena skaidrėje. Be jokio teksto. Tekstą turi pasakyti pranešėjas (palyginimui: ar merginai pasimatyme rodytume skaidrę vietoj esminio sakinio „gyvai”?).

 

Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo „PowerPointo”

 

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas  Kontaktai  

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

Ernst Rose / Pixelio nuotrauka

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Geriausios prezentacijos - visada skirtingos. Blogiausios - panašios, nes kartoja tas pačias klaidas. Toliau pristatome būdingiausių klaidų penketuką (čia straipsnio tęsinys; pradžią skaitykite: Prezentacijų klaidos: TOP-5)

 

 

2-OJI KLAIDA

Sprendimas prezentuojamas ne ta kalba, kuri suprantama klientui 

Vienoje žinomoje lietuviškoje valstybinėje įmonėje vadovė gavo laišką iš giminingos institucijos Lenkijoje. Viskas tvarkoj, tik tas oficialus raštas parašytas… lenkų kalba. Ką gi, norint, įmanoma ir lenkišką turinį suprasti. Įmonės vadovė išsiuntė lenkams oficialų atsakymą. Lietuvių kalba…

Tai kraštutinis pavyzdys. Bet panašią atmetimo reakciją sukelia kas antra prezentacija (pateiktis, pristatymas). Nes ekspertai siūlomą sprendimą klausytojams dažnai pristato savo, o ne adresato kalba. Prezentatoriai remiasi savo vertybėmis, savo emocine savijauta, savo poreikiais ir savo norais. Bet ne klientų. „Apie mus”, „Mūsų komanda”, „Mūsų darbai”, „Ką mes siūlome” - rasime ne vienos prezentacijos skaidrėse… Ir kažkur pamirštamas klausimas: o kas iš to klientui?

Apsukrios firmos eina trumpiausiu keliu - bando klientui primesti, kad įmonės poreikis iš tikrųjų esąs kliento poreikis: „Mano artimas bankas” arba „Čia mano radijas”. Klientas juk patikės ir pats pakartos tuos pačius žodžius… Bet įsivaizduokime: vidurnaktį gatvėje nepažįstamas vyras prišoka prie moters su žodžiais „Aš tavo artimas vyras”. Ar moteris tikrai pagalvos: „Ak, taip, kaip aš galėjau nežinoti, juk čia mano artimas vyras”?.. Klientai XXI amžiuje juk nekvaili.

Atskira tema - kai pristatymo (prezentacijos) autorius naudoja klientams nesuprantamą profesinį žargoną (pvz., reklamos agentūrų prezentacijose: „kreatyvai”, „artai”, „kleimai”, „kopiraiteriai”, „reikės papušinti” ir kt.). Po vienos tokios prezentacijos paklausiau klausytojo (agentūros kliento) - kaip jautėsi. Atsakė, kad susierzino, nes daug ko nesuprato, bet buvo nepatogu klausti - apsikvailintų prieš pavaldinius. Ką jis darys toliau? Dvi galimybės: investuos laiko, kad išsiaiškintų nepažįstamą profesinį žargoną. Arba pakeis reklamos agentūrą - kad kitą kartą nebesijaustų kvailesnis. Kuri galimybė atrodo realesnė?..

  

Patarimas: prieš prezentuojant, pasižiūrėti kliento akimis 

Kai įmanoma, pasidomėkime dar prieš prezentaciją: kas rūpi mūsų auditorijai ir atskiriems žmonėms. Kokie jų charakteriai, mastymo stiliai, vertybės ir rūpimi klausimai? Ar teisingai įsivaizduojame jų problemas, baimes ir prioritetus?

Kai tam neskiriame laiko, atsitinka kaip tame anekdote, kur po sunkaus autoįvykio ligoninėje guli nukentėjusysis - visas sulaužytas, sugipsuotas, nejudamai subintuotas - tik surauktos akys pro tvarščius matosi. Burnoje - kramtomoji guma. Ir skausminga grimasa. Ateina konsultuoti gydytojas: „O, ligonis, matau, sveikstam - jau ir gumą pajėgiam kramtyti? Puiku, ruošiamės namo?” Jam atsako: „Baikit, daktare, nesupratot. Negi be visos šitos velniavos man dar karieso betrūksta…”

 Straipsnio tęsinį skaitykite: Prezentacijų klaidos: TOP-5 (trečia dalis)

 

Apie kokybiškų prezentacijų (pateikčių) rengimą pagal paprasčiausią “Vakarienės” metodą skaitykite: “Prezentacija - kaip vakarienė“.

 

© Arturas Laskauskas Kontaktai

 

© Oliver Haja/ Pixelio nuotrauka

 

 

 

  • Kontaktai
  • Rodyk draugams

    Comments Komentavo 2 »

     

    Tai atsitiko prieš 3 metus. Netoli Trakų. Kaimo turizmo sodyboje. Žmonės ten suvažiavo iš kelių valstybių. Iš firmų, kurių kiekvienos apyvarta - milijoninė. Suvažiavo į naujos metodikos prezentaciją. Lektorius - estas. Specialiai mokytas Švedijoje. Iš viso investuota keliasdešimt tūkstančių…

    Lektorius ekrane visą dieną rodė „PowerPointo” skaidres. Dabar pats įdomumas: tos skaidrės buvo sukurtos originaliai - nuskenavus nuo popieriaus tekstą, atsiųstą… faksu. Prisimenu tik 2 dalykus iš tos prezentacijos. Pirma, ekrane nieko neįmanoma įžiūrėti - „nervai nelaiko”. Antra, estas atsisėdo ant stiklinio staliuko, įlūžo ir apvirto su visais stiklais…

    Geriausios prezentacijos - skiriasi viena kitos. Blogiausios - panašios: kartoja tas pačias klaidas. Apžvelgsime būdingiausių klaidų penketuką.

      

    1-OJI KLAIDA 

    Sprendimas - vos pradėjus prezentaciją  

    Daugybė specialistų mano, kad jie parduoda sprendimus: geresnius mobiliuosius telefonus, pigesnį gyvybės draudimą, efektyvesnius grąžtus arba minkštesnes lovas. Bet žmogui per akimirką neprisireikia nei telefono, nei draudimo, nei grąžto.

    • „Ar tai padarys mane stipresniu už kitus?” (racionalusis arba analitiko mąstymo stilius);
    • „Ar nuo to mano gyvenimas bus saugesnis?” (saugusis arba organizatoriaus mąstymo stilius);
    • „Ar tai man suteiks meilės ir bendrumo jausmą?” (emocinis arba bendraujančiojo mąstymo stilius);
    • „Ar šitaip eidamas nauju keliu, nueisiu toliau?” (eksperimentinis arba vizionieriaus mąstymo stilius).

    Jei tikėsim amerikiečio Nedo Herrmanno keturių kvadrantų smegenų modeliu, yra keturi pagrindiniai aukščiau išvardinti mastymo stiliai. Prieš priimdami mums siūlomą sprendimą („Dabar vandens lovą įsigykite su 60 proc. nuolaida”), mes reaguojam tarsi „intuityviai”. Iš tikrųjų šiuolaikinis mokslas jau žino ir daugiau. Tai, ko mums reikia arba nereikia, nustato išlikimo programa mūsų galvos smegenų limbinėje sistemoje (ji valdo refleksinį ir instinktyvų elgesį). Taigi, žmonėms reikia tik to, kas jiems labiau padeda išgyventi, išlikti. Limbinė sistema nesąmoningai nusprendžia, ar mums konkretus dalykas yra svarbus. Jei svarbus - priimame prezentatoriaus mums siūlomą sprendimą. Kadangi limbinė sistema „nemoka kalbėti”, ji per prezentaciją mums peršamus teiginius tegali pažymėti neigiamomis arba teigiamomis emocijomis. Tuo atveju, kai limbinei sistemai pasidaro aišku, jog neigiamų emocijų nėra, o teigiamos emocijos yra įmanomos - tik tada eilinis prezentatoriaus teiginys gauna šansą: mūsų galvoje jis priskiriamas prie svarbių ir praleidžiamas aukštyn - į didžiuosius smegenų pusrutulius.

    Kitaip tariant, kai klausytojo smegenys jau sudomintos (po prezentacijos „aperityvo”) ir parengtos priimti „pagrindinį patiekalą”, tik tada dera serviruoti vertingiausią delikatesą - siūlomą sprendimą.

    Pačioje prezentacijos pradžioje iškart pristatyti sprendimą - nėra jokios prasmės!

     

    Patarimas: sprendimą siūlykime tik prezentacijos pabaigoje 

    Senukas per radiją pasakoja apie savo slaptą priemonę: “Esu jau labai senas ir sveikas iki šiol. Aš naudoju vieną liaudišką patikrintą priemonę prieš gripą, ir nesirgau  nė karto per 70 metų. Dirbau ir septynių žmonių kolektyve, ir trylikos, ir dvidešimties. Būdavo taip: užeina gripo banga, suserga visi, aš lieku vienas darbe. Man sakydavo: ”Nu ale tu i atsparus, Brany…” Tai vat mano išbandyta garantuota priemonė yra…” Klausydamasis to seno žmogaus, su šypsena pagavau save nekantraujant: tai kokia gi ta priemonė, greičiau, greičiau…” Štai taip teisingai prezentuojama! Klausytojai tiesiog lauks kiekvieno žodžio - nes sukurta gera intriga ir vis dar neaišku, kuo baigsis. Kaip detektyviniame romane.

    Savo siūlomą sprendimą pateikime tik tuomet, kai klausytojai jau žino, kokią situaciją mes norime pakeisti ir kokia jiems bus iš to nauda. Pirmas žingsnis: kalbėkime apie klausytojams skausmingą situaciją (nuostoliai, palaida bala, nesusipratimai, įtampa, nuosmukis). Antras žingsnis: įvardiname, kokių teigiamų dalykų sieksime ir kokia bus gera situacija pritaikius sprendimą ar priemonę (pelnas, tvarka, džiaugsmas, pažanga). Trečias žingsnis: tik dabar pristatykime, kokį sprendimą siūlome kaip išeitį.

    Esminį teiginį pateikti tik kulminaciniu momentu - daugeliui prezentacijų autorių būna per sunku. Bet neskubėjimas atsiperka. Jei tinkamai „apšildėme” auditoriją, ji jau nekantrauja sužinoti - kokią išeitį pasiūlysime, koks bus mūsų siūlomas sprendimas. Ir visas dėmesys bus nukreiptas į mus, o ne SMS siuntimą, piešinį bloknote arba vaizdą už lango…

    (Apie kokybiškas prezentacijas skaitykite:  ”"Garantuotos kokybės prezentacija: receptai (1)).

     

    P. S.

    Galimas daiktas, kad skaitydami, sukote sau galvą: „Na, gal ir taip, bet kas per velnias ta limbinė sistema?” Kad nereiktų ieškoti žinyno - pagelbėsiu. Galvos smegenis sudaro 3 dalys: smegenų kamienas, limbinė sistema ir smegenų žievė. Vadinamoji limbinė sistema (lotynų k. limbus - riba) - tai į riestą spurgą panaši dalis, esanti ten, kur ribojasi smegenų kamienas ir didieji pusrutuliai. Limbinė sistema atsakinga už mūsų emocijas, motyvaciją ir atmintį.

     

    Straipsnio tęsinys: Prezentacijų klaidos: TOP-5 (antra dalis)

     

    Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas Kontaktai

        

     

            © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

            Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

    © Ibefisch / Pixelio nuotrauka

    Rodyk draugams

    Comments Komentavo 2 »

          

    Kartais imi ir atsiduri greta su kituu žmogumi. Reikia persimesti iš mandagumo bent keliais žodžiais. Bet kažkaip nesinori pradėti nuo lėkšto dalyko - nerimta. Kad nereiktų nejaukiai tylėti - pravers keli paprasti patarimai.

      

    Kalifornijos universiteto tyrimų duomenimis pirmą įspūdį apie kitą žmogų susidarome pagal neverbalinius signalus: 55% lemia gestai, mimika, apranga, laikysena, 38% - balsas, ir tik 7% - tai, ką žmogus pasako žodžiais. Todėl gero pradinio rezultato galima pasiekti vien nusišypsant. Bet bus dar geriau, jei išnaudosim ir tuos 7% - rasim abiems įdomią temą.

      

    Pirmiausia įvertinkime padėtį

           Beveik kiekviename renginyje tiks du atsarginiai įžangos klausimai: „Iš kur pažįstate organizatorių?” arba „Kas jums šįvakar labiausiai patiko?”. Šitaip suteiksime progą pakalbėti apie seminaro temą, įdomiausią pranešimą, ryškiausią parodos eskponatą ar kt. Prieš kreipdamiesi apsvarstykime 3 klausimus. Jie sumažins riziką būti nesuprastam:

       1. Koks yra asmuo, kurį noriu užkalbinti - konservatyvus ar šiuolaikis, įsitempęs ar atsipalaidavęs, rimtas ar linkęs į humorą?

       2. Kokį įspūdį norėčiau palikti apie save: rimtas, be rūpesčių, jaunatviškas?

       3. Kokioje aplinkoje dabar esame: oficialioje, neformalioje, profesinėje ar privačioje?

         

    Kai žmogus pažįstamas - įdarbinkime atmintį

         Užkalbindami įterpkime ką nors individualaus iš to, ką žinome apie sutiktąjį: „Kur spėjote jachtomis nuplaukti šią vasarą?”, „Kiek pasistūmėjote su disertacija?”, „Kaip pasisekė kelionė į Italiją?” ir pan.

          Pasitaiko labai disciplinuotų žmonių, kurie reguliariai užsirašinėja (dar geriau - įsimena) tai, ką naujo sužinojo apie pašnekovą. Kai nesimačius kelis mėnesius galima pasiteirauti, kaip gyvuoja šunų parodų čempionas Reksas - malonus pirmasis įspūdis bus garantuotas.

          Pokalbius sėkmingiau užmegs tie, kurie pajėgia įsiminti kartą jau sutiktų žmonių vardus.

        

    Nustebinkime kuo nors originalesniu

         Tarkim, norite užkalbinti patrauklią nepažįstamą moterį (arba vyrą - nesvarbu). Pradėti nuo klausimo „tiesiai į kaktą”, pvz., pasiteiraujant žiebtuvėlio? Nutrintas variantas… Verčiau sugalvoti ką nors netikėto. Jei lėktuvo kaimynas rankose laiko knygą ar nešiojamą kompiuterį, gal kaip raktas pokalbio pradžiai tiktų klausimas „Ar patartumėte paskaityti šią knygą?” arba „Ar jūs patenkintas savo naujuoju kompiuteriu?” Prie manęs kieme buvo priėjęs kaimynas ir pasiteiravo, ar „Toyota” yra patikimas automobilis, nes jis neva svarstąs įsigyti panašų.

     

    Idėjos pokalbių temoms

           Gyvenamoji vieta (šalis, miestas, kvartalas) - puikiai tinka susitikus žemietį, bet gali varginti kilusius iš kitur

    • Aplinka, kurioje esame (miestas, pastatas, ant sienos kabantis paveikslas ir pirmiausia tai, apie ką užsiminus, būtų galima sudominti pašnekovą)
    • Ką tik girdėtas pranešimas arba matytas meno renginys, dėl kurio visi susirinko
    • Naujausi aktualūs įvykiai
    • Bendri pažįstami (pravers „atsarginis” priežodis ar citata, pvz., „Štai koks mažaas pasaulis! Visada sakiau, kad Vilniuje yra tik… 12 gyventojų. Visi kiti - pažįstami!”)
    • Šeima ir vaikai (tik nepakliūkime į nepatogią padėtį - pašnekovas gali būti viengungis)
    • Profesija, veikla, studijos, išsilavinimas
    • Hobis, laisvalaikio užsiėmimai, sportas
    • Kinas, teatras, muzika, literatūra (tik nevertėtų demonstruoti pranašumo apipilant žinių lavina)
    • Gyvūnai ir augintiniai (nepersistengiant: nebūtina įkalbinėti įsigyti šuniuką)
    • Atostogos, kelionės
    • Oras arba metų laikas - lėkšta, bet visiškai saugi tema, apie kurią „apšilimui” kiekvienas turės ką pasakyti prieš pereinant prie rimtesnių pokalbių

     

               

    Idėjų atranka

                 Svarstant, ar tema tinkama pašnekesiui su mažai pažįstamu žmogumi, galima pasitikrinti:

    • Ar ji įdomi daugeliui?
    • Jei prie pašnekesio norės prisidėti kiti - nereikia turėti specialių siauros srities žinių?
    • Neteks kalbėti apie nemalonius dalykus?
    • Neatstumsime kurio nors čia esančio - tarkim, kitos tautybės ar pažiūrų žmogaus?

                Dažnai geriausias receptas pašnekesio temai atrasti - dėmesys detalėms: lėktuve ant kaimyno kelių atverstas specializuotas žurnalas - tema apie atitinkamą sritį, egzotiškas kaklaraištis su muzikos instrumentais - galima pasiteirauti, iš kokios kelionės jis parsivežtas.

                Svarbus niuansas: palietę bet kurią temą, būkime pasiruošę ją pratęsti. Sakysim, jei stalo kaimyno pasiteirausime, kokio sūrio paskanauti jis rekomenduotų, po to galime pasidomėti, ar jam teko ragauti vieno geriausių lietuviškų rūkytų ožkos sūrių iš Čičinų kaimo ir t.t.

                (Straipsnio tęsinį rasite, paspaudę: “Kaip užmegzti pokalbį (2)“)

     

     

    Arturas Laskauskas

    © Rike / PIXELIO’ nuotrauka

    (Pilna straipsnio versija buvo publikuota žurnale “Vadovas” )

    Rodyk draugams

    Comments Komentavo 2 »

           

    Pasitaiko, kad lifte, lėktuve, furšete ar konferencijoje vien iš mandagumo tiesiog „privaloma” persimesti keliais žodžiais su kaimynu, verslo partneriu ar akcininku. Paprasčiausiai paplepėti, kad nereiktų nejaukiai tylėti. Nuo ko pradėti - banalybių apie orą? Kažkaip nerimta… Štai kelios paprastos idėjos - kad nereiktų “kišenėje žodžio ieškoti”.

     

    “Sezamai, atsiverk”

          Viena iš priemonių pokalbiui inicijuoti - pradėti nuo klausimo. Tik ne bet kokio klausimo, o “atrakinančio” pokalbį. Kad tokį klausimą sėkmingai parinktume, pradžiai turime žinoti apie klausimų rūšis ir kaip jos paveikia pašnekovą - “atveria” ar “nutildo”.

          Taigi, visi klausimai skirstomi į dvi pagrindines grupes:

    1) uždarieji (į kuriuos atsakant tenka rinktis pasiūlytas alternatyvas arba tiesiog tik „taip” ar „ne”)

    2) atvirieji (su klausiamaisiais įvardžiais „kaip?”, „kada?”, kodėl?”, „kas?”, „iš kur?” ir pan.).

         Klausinėjimo meistrai žurnalistai uždaruosius klausimus pokalbyje naudoja tuomet, kai tikisi kuo trumpesnių atsakymų. Tuo tarpu atviraisiais klausimais pokalbio partneriui suteikiama galimybė atsakyti išsamiau, taigi, pasakoti. Toks ir yra tikrasis lengvų pašnekesių tikslas, ar ne?

          „Ar seniai pažįstate vakaro šeimininką?” - tai uždaro klausimo pavyzdys, jį atsakyti galima tik patvirtinant ar paneigiant - taigi, trumpai ir sausai. Jei analogiškų uždarųjų klausimų vienas po kito pasitaiko daug, pokalbis darosi panašesnis į apklausą ar tardymą - palieka nemalonų įspūdį. Visiškai kitaip jautiesi gavęs atvirą klausimą: „Nuo kada pažįstate šeimininką?” Atsakydamas, žmogus tikriausiai papasakos trumpą istoriją - kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažino, o ne trumpai atrėž: „Nuo pernai”.

          Čia ir glūdi meistriškumo  esmė: užmezgant pokalbį, per daug nesibrauti į privatų kito žmogaus gyvenimą, tačiau pademonstruoti savo susidomėjimą ir duoti pašnekovui progą pasakoti. O juk daugelis mėgsta pasakoti apie save…

          Patarimas: norėdami prakalbinti užkietėjusį mažakalbį ar tylenį, užduokime dvigubą arba trigubą klausimą, pvz.,: „Kaip sekėsi atostogauti Ispanijoje? Visą laiką deginotės prie jūros ar ir pakeliavote? Gal galite rekomenduoti, ką verta pamatyti?” Kai žmogus gauna daugiau negu vieną klausimą, jam lengviau:  pasirinkti atsakymui tą klausimą, kuris patogiausias ar įdomiausias.

         

    Kaip mandagiai pabaigti pokalbį

          Kartais vos pradėjus šnekėtis, paaiškėja: priešais mus - neitin malonus ponas, koks nors įkyrus sektantas, radikaliai priešingų politinių pažiūrų šalininkas arba žmogus, su kuriuo dėl kitokių priežasčių labai nemalonu būti drauge. Kaip neužgaunant užbaigti pašnekesį? Kai kas naudoja išbandytą, tačiau „baltais siūlais siūtą” triuką: skubiai ištuština vyno taurę, atsiprašęs trumpam išeina „atsinešti gėrimo” ir… nebegrįžta. Simpatiškesnis būdas - pasakyti: „Buvo malonu su jumis susipažinti, dabar norėčiau nueiti su kai kuo pasisveikinti, linkiu jums gero vakaro”. Tada paspausti ranką ir nusiirti per minią.

          Svarbiausia neparodyti nė mažiausio nekantrumo ženklo - pašnekesį užbaikite pozityviai ir su padėka. Keletas elegantiškų pokalbio pabaigos variantų:

    • Nepalikite pašnekovo vieno. Pakvieskite pasivaišinti prie deserto stalo arba rekomenduokite paragauti kurio nors specialaus patiekalo. Galite prieš atsisveikindami supažindinti su kuo nors.
    • Padėkokite pašnekovui ir parodykite, kad jį vertinate („Buvo įdomu ir naudinga su jumis pabendrauti”).
    • Atverkite teigiamas perspektyvas („Džiaugsiuosi galėdamas su jumis vėl pasimatyti”) arba palinkėkite malonaus vakaro ir gerų įspūdžių renginyje.
    • Kai kada tinka ir humoro dozė: „…prieš atsisveikindamas noriu papasakoti šiai temai tinkantį trumpą anekdotą…”.

     

    Norint tapti mėgiamu pašnekovu  

     

    • 1. Nuolat skaitykite - turėsite ką pasakyti.
    • 2. Neapleiskite savo įdomaus hobio.
    • 3. Kalbėdamiesi išsaugokite pozityvią nuostatą.
    • 4. „Geros manieros - pusė karjeros”.
    • 5. Sugebėkite klausytis pašnekovo.
    • 6. Dėmesį sukoncentruokite į pokalbio partnerį.
    • 7. Humoras - geras prieskonis.

     

                Paradoksalu, bet daugeliu atveju daug svarbiau atidžiai klausytis, o ne pačiam šnekėti. „Nuobodus yra tas žmogus, kuris kalba tuomet, kai norėtum, kad jis pasiklausytų” (JAV rašytojas Ambrose Bierce).  

     

    Arturas Laskauskas

    © Rainer Sturm/ PIXELIO’ nuotrauka

    (Pilna straipsnio versija buvo publikuota žurnale “Vadovas” )

    Rodyk draugams

    Comments Komentarų nėra »

    Paskutinė minutė - neskirta pralaimėjimui

          Įsivaizduokite krepšinio komandą, kuri pirmauja 30 taškų, bet likus 3 min. iki finalinės sirenos, patenkinta palieka aikštelę… Priešininkai subombarduoja neginamą krepšį ir pergalės kaip nebūta! Lygiai taip pat ir žmogus, baigdamas neblogą oficialią kalbą, gali viską sužlugdyti nevykusiu paskutiniu sakiniu…

     

    3 būdai kalbos sugadinimui pabaigoje

    Turbūt pažįstamas vaizdelis: kalbėtojas užverčia užrašus ir burbteli ką nors tokio:

    • „Tai tiek šiam kartui”
    • „Ačiū už dėmesį”
    • „Džiaugiuosi, kad išklausėte”

          Teatro profesionalai žino principą: žiūrovus reikia apstulbinti prieš nusileidžiant uždangai. Klausytojams irgi reikia įspūdingos kulminacijos, kuri atmintyje išliktų ryškiau negu visa kita.

     

    10 idėjų

          Ar reikia iš anksto anonsuoti artėjančią kalbos pabaigą? Taip - dar kartą pažadinsite klausytojų dėmesį. Ir tada jau laikas finaliniam „bum”. Žemiau - 10 idėjų parenkant efektingą pabaigą.

    1. Apibendrinkite

          „Jei iš to, kas pasakyta, išliks tik vienas dalykas, prisiminkite štai ką…” Tai JAV retorikos autoriteto Malcolmo Kushnerio taikoma formulė.

    2. Paraginkite veikti

    Kas būtinai būna profesionaliai parengtoje kalboje? Aiškiai išreikštas tos kalbos tikslas (pakartojamas ir kalbos pabaigoje). Pvz., kalbėtojas gali turėti tikslą - kad informuotų klausytojus („Noriu pranešti, kad dar šiemet pereisime prie naujos apmokėjimo sistemos”). Kitas dažnai pasitaikantis kalbėtojo tikslas - instruktuoti klausytojus („Išsamiai paaiškinsiu, kaip veiks naujoji sistema ir kaip galite ja pasinaudoti”). Dar vienas tikslo pavyzdys - priversti susimąstyti, pakeisti nuomonę arba paskatinti konkrečiam veiksmui („Naudokite naująsias lemputes, nes viena ekonomiška lemputė per metus sutaupo 60 Lt”).

    Tikslas ir yra svarbiausias dalykas, todėl geri kalbėtojai savo tekstą pradeda rašyti būtent nuo pabaigos sakinio - nuo tikslo. Beje, vesdamas seminarus matau, kad savo kalbos tikslą išreikšti vienu sakiniu daugumai žmonių yra nelengvas uždavinys.

    3. Tiltas į savo kalbos pradžią

          Tai elegantiškas būdas - susieti kalbos pabaigą su pradžia, padedant klausytojams dar kartą apžvelgti visą nueitą kelią (pvz., jei pradžioje paminėjom konkretų personažą ir jį ištikusią nesėkmę, o pabaigoje - kaip jis iš to išspaudė naudą).

    4. Papasakokite trumpą istoriją

    Kartais panaudojami pasakėčios tipo alegoriniai pasakojimai, nors tinka ir nutikimai iš gyvenimo. Svarbu, kad jie būtų susiję su kalbos tema ir padėtų įsiminti pagrindinę mintį.

    5. Palinkėkite

          Linkėjimai publikai palieka teigiamą įspūdį ir išreiškia tikėjimą tuo, apie ką kalbėjote, pvz.: „Linkiu, kad Ermitažo-Gugenheimo muziejus iš tiesų į Vilnių pritrauktų po 400 000 kultūringų užsienio turistų ir 150 mln. Lt per metus.”  Ar tai bus nuoširdus linkėjimas, ar ironija - čia dar vienas atskiras klausimas.

    6. Apeliuokite į garbę arba pasididžiavimą

          Sėkmė, laimėjimas, pažanga, geresnis gyvenimas… Tai sąvokos, kurios asocijuojasi su pozityviomis nuostatomis ir vertybėmis, todėl dažnai naudojamos politikų kalbose - siekiant uždegti klausytojų ambicijas. Kitas variantas: apeliuoti į pasididžiavimą (savo profesija, įmone, istorija).

    7. Pozityvus akcentas

          Net jei kalbate apie rimtus arba nemalonius dalykus - niekas netrukdo pabaigoje pereiti prie teigiamų įspūdžių ir klausytojus nuteikti pozityviau.

    8. Žvilgsnis į ateitį

          Šis būdas taikomas kalbose, kuriomis siekiama įtikinti. Pažadinkite viltį arba pateikite viziją: kad tai, kas šiandien sunkiai tikėtina, ateityje gali tapti tikrove. Kartais užsimenama, kas nutiks, jei klausytojai nereaguos į pasiūlymą („Jūs prarasite 60 000 Lt per metus, jei nepasirinksite to sprendimo, kurį siūlome.”)

    9. Pacituokite

          Su tema ir pagrindine mintimi susijusi taikli citata - saugus pabaigos būdas.

    10. Paprastumas ir humoras

          JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, baigdamas kalbą prieš oficialius pusryčius, yra pasakęs: „O dabar - žodžiai, kurių iš manęs labiausiai laukėte. Nagi, užvalgykime!”

    © Arturas Laskauskas

    (straipsnis buvo publikuotas žurnale “Vadovas” 2009/05)

    © Rainer Sturm/ PIXELIO’ nuotrauka

    Rodyk draugams

    Comments Komentavo 2 »